Profesorius Vytautas Radžvilas: "Ne – krepšinis vis dėlto nevienija"

Alfredo Pliadžio nuotr.

Atrodo, jis nuoširdžiai tiki, kad kadaise krepšinis vienijo Lietuvą. Ne – tai yra vis dar neišsisklaidžiusi iliuzija. Tiesiog vertėtų turėti omenyje, kad vienybės lygmenys ir formos būna įvairūs.

Būna paviršutiniška jausminė vienybė, kuri iš tiesų ypač dažnai ir stipriai išgyvenama didelių sportinių pergalių akimirkomis. Ir atrodo labai tikra.

Bet norint suprasti, kiek ji tikra ir ko iš tiesų verta, pakanka prisiminti, kad Kauno ,,Žalgirio” pergales prieš Maskvos CASK vienodai šventė tiek su okupaciniu režimu kovoję disidentai, tiek tam režimui uoliai tarnavę LKP CK atsakingi draugai ir net disidentus tardę ir grūdę į kalėjimus KGB darbuotojai.

Tad kokia prasme Lietuva buvo vieninga ir ko ta vienybė buvo verta?

Taigi vertėtų susimąstyti, kad nieko nekainuojanti vienybė džiaugsme ir reikalaujanti dalintis su kitais ir juo labiau aukotis dėl Tėvynės vienybė varge nėra tas pat.

Gerokai nustebau, kad šiek tiek nepelnyto dėmesio sulaukė ir mano kuklus asmuo. Apsidžiaugiau, kad interviu autorius kai kada net sutinka su kai kuriomis mano įžvalgomis apie Lietuvos padėtį.

Tačiau sužinojau ir tai, kad nesuprantu, kas yra valstybė, ir, stokodamas optimizmo, Lietuvą pavadinau neįvykusia valstybe.

Šiuos žodžius skaičiau šypsodamasis, nes visai neseniai tą įžvalgą patvirtino, netiesiogiai ir turbūt aiškiai šito nesuprasdamas, pats Marijonas Mikutavičius, viešai pasibaisėjęs žvėriškomis energijos kainomis.

Be abejo, šiuo metu visame pasaulyje stojo energijos išteklių brangymetis.

Tačiau tik juo aiškinti elektros ir šildymo kainų pasiutpolkę nebūtų teisinga. Studijavus politikos mokslus turėtų savaime kilti klausimas, kodėl Lietuvos valdžia, remdamasi kažkokiomis ES direktyvomis, lyg tyčia neišvengiamo kainų šuolio išvakarėse „liberalizavo“ elektros tiekimo rinką.

Kam iš to nauda, išskyrus saujelę apsukrių „tiekėjų“, kurie, nebūdami niekaip susiję su elektros gamyba ir naudodamiesi tais pačiais laidais, paprasčiausiai žersis pinigėlius už niekam nereikalingas „tarpininkavimo” paslaugas?

Ir, būdami faktiškai nekontroliuojami, džiaugsis viršpelniais, o valdžia pasakys, kad ji „ne prie ko“, kainų reguliuoti negali, nes jas nustato laisva rinka.

Šitaip naujai iškeptiems elektros pardavėjams bus pasiųsta aiški žinia: plėškite tuos nelaimėlius, kiek tik galite, kol yra tokia puiki proga. 

O štai mūsų žiniasklaidoje juodinamos ir šmeižiamos Lenkija ir Vengrija elgiasi visai kitaip.

Šiuo sunkmečiu visais būdais stengiasi padėti savo piliečiams. Kodėl?

Atsakymas paprastas.

Todėl, kad tai yra tikros, arba iš tiesų įvykusios, valstybės.

Tikra valstybė ir išorinėmis valstybingumo dekoracijomis savo fasadą apkaišiusi administracinė teritorija nėra tas pat, kaip nėra tas pat tikra ir fasadinė tautos vienybė.