Privalomi skiepai dirbantiesiems – dar vienas spjūvis Konstitucijai?

Gruodžio 31 d. teisės aktų registre (TAR) buvo užregistruota jau ketvirta (!) Žmogaus užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo, numatančio medikų ir socialinių darbuotojų privalomą skiepijimą, versija.

Pirmą kartą matau taip perrašinėjamą ir tikslinamą įstatymą. Toks jausmas, kad TAR yra LR SAM juodraščių saugykla. Be kitų dalykų, tai tik reiškia, kad įstatymo projektas gimė ir buvo parašytas siaurame ministerijos klerkų rate (jei ne vieno specialisto), jo nederinant su kitomis institucijomis. Taigi, apie teisėkūros principų laikymąsi nėra nė kalbos. Žinantys teisėkūros plonybes paliudys, kad per Vyriausybę teikiamas įstatymo projektas turi pereiti derinimo su insititucijomis mėsmalę, kurios baigties dažnai net prognozuoti negalima. Pavyzdžiui, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas buvo derinamas net du metus, buvo net du ratai institucijų išvadų ir pažymų.

O šiuo atveju – nieko panašaus nereikia. Na ir kas, kad projektas iš pagrindų keičia teisinę sistemą, o privalomo skiepijimo siūlymas konfliktuoja su bent penkiais įstatymo lygmens teisės aktais.

Medicininės etikos prasme jis laužo įstatymuose įtvirtintą paciento autonomijos principą, bet SAM atrodo, kad insititucinių diskusijų (pvz. su Bioetikos komitetu), nereikia. Tiek teliko iš valdančios koalicijos kadencijos pradžioje deklaruoto rūpesčio teisėkūros kokybe.

Ketvirtoji versija tapati trečiąjai: t.y. siūloma reikalauti, jog būtų privalomai pasiskiepiję sveikatos priežiūros darbuotojai (plius studentai) ir socialiniai darbuotojai (dirbantys kontaktiniu būdu, globos įstaigose). Pasirodo, perrašyti (papildyti) reikėjo aiškinamąjį raštą. Keletas pastabų apie jį.

Aiškinamajame rašte nurodoma, kad „Lietuvos Respublikoje galiojantis teisinis reglamentavimas nenumato galimybių asmeniui teikti sveikatos priežiūros paslaugas be jo sutikimo (išskyrus Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 (būtinoji medicinos pagalba) ir 18 (nenumatyti ypatingi atvejai) straipsnyje numatytus atvejus), tad skiepijimas nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) taip pat gali būti atliekamas tik su asmens sutikimu.“

Taip pat ten sakoma, jog tai „paremta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniu (žmogaus asmuo neliečiamas) ir 22 straipsniu (žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas) bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsniu, kuriame nustatytas draudimas riboti naudojimąsi privataus ir šeimos gyvenimo neliečiamumo teise, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės saugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“

Čia reikalingas komentaras, nes į vieną vietą yra suplakamos trys teisės normos, ir neatsitiktinai. LR Konstitucijos 21 ir 22 straipsniuose įrašytos žmogaus laisvės (asmens ir jo privataus gyvenimo neliečiamumo) nenumato ribojimo pagrindu, o štai Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 str. (teisė į privataus gyvenimo apsaugą) – numato. Toks susiejimas yra ne atsitiktinis: yra duodama suprasti, kad tie patys ribojimai kaip EŽTK 8 str. įtvirtintos teisės į privataus gyvenimą apsaugą atžvilgiu, galioja ir LR K 21 ir 22 str. nurodytų asmens laisvių atžvilgiu.

Teisės specialistai puikiai žino jog egzistuoja skirtumas tarp teisės ir laisvės (apie tai – kitą kartą), o taip pat tarp absoliučios ir neabsoliučios teisės. Absoliuti teisė yra tokia teisė, kuri negali būti apribota ar pažeista, kad ir kokios būtų aplinkybės, net ir ypatingosios padėties atveju. (https://ec.europa.eu/…/glossary/fundamental-rights_en)

Be jokių abejonių, tokia yra LR Konstitucijos 21 str. įtvirtinta žmogaus asmens neliečiamumo teisė. Mūsų Konstitucija aiškiai sako, kad ji negali būti apribota net įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, o ką jau kalbėti apie ekstremaliąją situaciją ar karantiną. (LR Konstitucijos 145 straipsnis sako, kad „įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, laikinai gali būti apribojamos teisės ir laisvės, nurodytos Konstitucijos 22, 24, 25, 32, 35 ir 36 straipsniuose.“)

Ne atsitiktinai projekto rengėjai aiškinamajame rašte nemini CK 2.25 straipsnio, kuris garantuoja asmens teisę į jo kūno neliečiamumą ir vientisumą, nenumatančio JOKIŲ šios teisės ribojimo pagrindų. Ir tai logiška, nes ji kyla ne iš LR Konstitucijos 22 straipsnio, ginančio žmogaus teisę į privatų gyvenimą, bet iš 21 str., garantuojančio žmogaus asmens neliečiamumą, kuris, kaip minėta, mūsų Konstitucinėje sąrangoje, yra absoliutus ir neribotinas.

Suprantama, kad tarp žmogaus asmens ir jo privataus gyvenimo yra tamprus ryšys ir plona riba. Bet ji yra. Žmogaus asmuo ir jo privatus gyvenimas yra netapatūs dalykai. Privalomų skiepų teisinis reguliavimas kelia ne asmens teisės į privatumą ribojimo (nors su tuo ir yra susijęs), bet kur kas fundamentalesnį žmogaus asmens neliečiamumo laisvės klausimą. Tai nesusiję tik su jo asmeniniu ir šeiminiu gyvenimu (pažiūromis, įsitikinimais ir iš to kylančiu gyvenimo būdu), bet su jo asmeniu, jo būtimi (kūnu).

Projekto autoriai, siekdami savo tikslų, aiškinamajame rašte bando nukreipti įstatymo leidėjo dėmesį nuo šio klausimo ir verčia koncentruotis į klausimą apie žmogaus privatų gyvenimą ir jo ribojimą. Ir tai daro spekuliuodami tuo, jog LR Konstutucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (EŽTK) teisiniai rėžimai skirtingai dėlioja teises ir laisves.

Jei LR Konstiucija aiškiai atskiria šiuos du dalykus (asmens neliečiamumą ir asmens privatų gyvenimą), tai EŽTK neturi atskiro straipsnio skirto asmens neliečiamumui. Jos 8 str. kalba tik apie asmens teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (apsaugą, kurią numato LR Konstitucijos 22 str. 4 dalis („Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“), 22 str. 2 dalis (Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami) ir 22 str. 1 dalis („Žmogaus būstas neliečiamas“).

Privalomo skiepijimo teisinio reguliavimo vertinimas remiantis tik EŽTK 8 str. aiškinimu yra nepakankamas, nes susiaurina asmens neliečiamumo laisvės ir jos apsaugos, kurias garantuoja mūsų Konstitucija, LR Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai, ribas.

Jis yra nepakamas dar ir todėl, kad LR Konstitucija yra holistinis dokumentas, skirtas reguliuoti visiems visuomenės ir valstybės gyvenimo sritims. EŽTK yra tarptautinė sutartis, ji nustato vieningą žmogaus teisių apsaugos režimą, bet nereguliuoja visų žmogaus teisių. Ji nagrinėtina santykyje su kitomis tarptautinėmis sutartimis ir tarptautinės teisės visumos kontekste. Asmens neliečiamumą iš tarptautinės teisės perspektyvos Lietuvoje užtikrina atskira tarptautinė sutartis – Konvencija dėl žmogaus teisių ir orumo apsaugos biologijos ir medicinos taikymo srityje (Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija), kurios 5 straipsnis nustato laisvo ir informuoto sutikimo principą („Kiekviena intervencija sveikatos srityje gali būti atliekama tik gavus atitinkamo asmens laisvai duotą ir informuotumu pagrįstą sutikimą.“ bei „Atitinkamas asmuo gali bet kada laisvai atšaukti savo sutikimą.“)

Laisvoje demokratinėje valstybėje tai atrodo aišku ir savaime suprantama.

Mes juk jau gyvenome laikais, kai buvo privalomi ne tik skiepai, bet ir priverstinis gydymas nuo psichikos, venerinių ligų, alkoholizmo argumentuojant taip pat, kaip tai daroma dabar.

Ar tai reiškia, kad vėl sugrįžtame atgal? Atgal į totalitarizmą?

„Vakarų ekspreso“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su Nuomonių rubrikos tekstų autorių nuomone.  Už publikuojamų komentarų, nuomonių turinį atsako autoriai.