Pokyčiai neišvengiami: ar bus atsisakyta vienmandačių?

Siūlymai naikinti vienmandates rinkimų apygardas viešajame diskurse girdimi jau ne pirmą kartą. Vis dėlto dar nė vienai valdžiai nepavyko to pasiekti.  Šįkart, atrodo, rinkimų sistemos pataisos bus įgyvendintos. Pokyčių būtinybę mato ne tik politologai, bet ir teisininkai.

Ant priesaikos sulaužymo ribos

Prieš keletą metų Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas teigė, kad dabartinė Seimo rinkimų sistema sunkiai dera su Konstitucijos logika.

Jis priminė, kad svarbiausiame valstybės įstatyme minima, jog kiekvienas parlamentaras privalo atstovauti visai tautai, o ne regionui, teritorinei bendruomenei ar rinkimų apygardai.

D. Žalimas pridūrė, kad vienmandatėse išrinkti politikai tampa rinkimų sistemų įkaitais, kai siekdami būti perrinkti privalo pataikauti tam tikroje geografinėje vietovėje gyvenantiems žmonėms. Konstitucinio Teismo pirmininkas įsitikinęs, kad kone pusei Seimo narių kyla grėsmė sulaužyti priesaiką.

Kaip pavyzdį teisininkas pateikia biudžeto tvirtinimą – Seimo nariai teikia siūlymus ar yra prašomi tarpininkauti dėl finansavimo jų apygardoje esantiems objektams skyrimo ar padidinimo.

Vienmandatėje rinkimų apygardoje prarandami balsai taip pat išskiriamas kaip vienas pagrindinių veiksnių, kuris skatina keisti nusistovėjusią tvarką. Vienmandatėje kandidatavusius, tačiau nelaimėjusius politikus parėmusių piliečių balsams neatstovaujama. Tai reiškia, kad vienmandatininkas atstovauja tik maždaug 20 proc. visų tos apygardos piliečių, o ir aktyvumas antrame rinkimų ture dažniausiai krinta labai stipriai.

Konstitucinio Teismo pirmininkas mano, kad proporcinė rinkimų sistema valstybei yra tinkamesnė.

Galiojant tokiai Seimo narių rinkimų tvarkai, visi parlamentarai būtų renkami visų Lietuvos piliečių, visi atiduoti balsai būtų vienodai svarbūs.

Proporcinę rinkimų sistemą kaip užtikrinančią sąžiningesnius rinkimus rekomenduoja ir Venecijos komisija. Tokia rinkimų tvarka jau dabar galioja daugumoje Europos valstybių, o kitos pamažu pereina prie proporcinės rinkimų sistemos.

Ekspertų mintys dėl sistemos sutapo

Antradienį Seime vykusiuose klausymuose dalyvavo skirtingų frakcijų atstovai bei mokslininkai. Savo požiūrį pristatė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas Mažvydas Jastramskis, VU TSPMI profesorė Ainė Ramonaitė ir Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto docentas Rolandas Tučas.

M. Jastramskis pristatymo metu pabrėžė, kad pokyčiai rinkimų sistemoje nieko esmingai nepakeis. Politologas įsitikinęs, kad tai nesukurs galimybės ateiti į valdžią kompetentingesniems ar skaidresniems politikams. Vis dėlto jis išskyrė du aspektus, kurie galėtų pasikeisti į gera – fragmentacija arba neproporcingumas.

M. Jastramskis teigė, kad neproporcingumas ir fragmentacija yra susiję. Proporcingas atstovavimas yra tada, kai visos politinės partijos gauna tiek vietų parlamente, kiek surinko balsų.

Kalbėdamas apie fragmentaciją politologas tvirtino, kad tai tiesiogiai susiję su sunkumais siekiant sudaryti vyriausybę. Esant aukštam proporcingumui parlamente formuojasi daug skirtingų veikėjų – partijų ar atskirų politikų, kurie trukdo sudaryti efektyvią vyriausybę.

Tarp šių dviejų veiksnių yra atvirkštinis ryšys. Tai reiškia, kad esant aukštam neproporcingumui sumažės parlamentinė fragmentacija, ir atvirkščiai – didelė parlamentinė fragmentacija determinuoja žemą neproporcingumą.

Lietuva, priešingai negu didžioji dalis Europos valstybių, pasižymi ir aukšta fragmentacija, ir aukštu neproporcingumu.

Vengrijoje, kuri kartu su Lietuva yra vienintelės mišrią rinkimų sistemą Europoje turinčios valstybės, kaip ir Lietuvoje yra aukštas neproporcingumas, tačiau kur kas žemesnė fragmentacija.

Lietuva šioje vietoje neturi nei vieno, nei kito. Aukšta fragmentacija rodo, kad mūsų valdžios efektyvumas yra prastas, o aukštas neproporcingumas – kad visų visuomenės grupių atstovavimas parlamente taip pat šlubuoja.

Politologai pristatė ir Ispanijoje veikiantį rinkimų mechanizmą. Šioje valstybėje, kuri naudojasi proporcine rinkimų sistema, teritorija yra suskaidoma į daugiau negu 100 vidutinio dydžio daugiamandačių apygardų. Toks principas galėtų tapti pavyzdžiu ir Lietuvai, jeigu parlamentarai nuspręstų keisti rinkimų sistemą.

Rolandas Tučas pateikė kelis modelius, kurie galėtų būti įgyvendinti Lietuvoje atsisakius mišrios rinkimų sistemos ir pakeitus ją į proporcinę. Mokslininkui priimtiniausia atrodo Lietuvą suskaidyti į 5–7 daugiamandates rinkimų apygardas, kuriose atitinkamai būtų renkami 20–40 Seimo narių, išskiriant užsienio lietuvių daugiamandatę apygardą, kurioje būtų renkami 2 ar 3 politikai.

Tokia sistema panaikintų vienmandates rinkimų apygardas, iš politinio diskurso eliminuotų M. Jastramskio ir D. Žalimo įvardytas problemas, panaikintų naujų rinkimų būtinybę, kai vienmandatininkas baigia savo kadenciją pirma laiko, ir sutaupytų pinigų.

Pokyčiai neišvengiami?

Praėjusių Seimo rinkimų duomenys rodo, kad ne visos partijos būtų linkusios palaikyti tokius parlamento rinkimų sistemos pokyčius. Panaikintos vienmandatės galėtų lemti tam tikrų politinių partijų pražūtį.

Dabartiniai valdantieji Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) nieko nenustebins palaikydami proporcinę rinkimų sistemą. Nepaisant to, kad konservatoriai jau ne vienus rinkimus turi garantuotų vienmandačių, kuriose kitų partijų kandidatai net negalvoja apie pergalę, TS-LKD dar labiau sustiprintų savo pozicijas pasikeitus tvarkai.

„Lemtingas antras turas“. Šie žodžiai dažnai skambėjo Lietuvos politiniame diskurse nuo pat 2016 m. Tąkart TS-LKD daugiamandatėje lenkė artimiausią oponentę Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą (LVŽS), tačiau po antro rinkimų turo viskas apsivertė aukštyn kojomis – LVŽS galiausiai aplenkė TS-LKD 23 mandatais.

Nors pernai vykusiuose Seimo rinkimuose TS-LKD didesnės sėkmės sulaukė vienmandatėse, perėjimas prie proporcinės sistemos jiems būtų naudingas – stipri, organizuota partijos struktūra, kuri aprėpia visą Lietuvą, stiprus rinkimų sąrašas turėtų išeiti į naudą konservatoriams.

Nėra iki galo aišku, kas būtų naudingiau LVŽS atstovams.

2020 m. rinkimuose jie tiek vienmandatėse, tiek daugiamandatėje gavo po lygiai mandatų – 16. O 2016 m. vienmandatėse surinktų mandatų skaičius kone dvigubai viršijo daugiamandatėje gautus mandatus – atitinkamai 19 prieš 35.

Su dvejonėmis susidurti turėtų ir liberalai. Liberalų sąjūdis į savo rinkimų programą buvo įsitraukęs idėją pereiti prie proporcinės rinkimų sistemos.

Vis dėlto praėjusiais metais vykę rinkimai turėtų kaip reikiant sumaišyti „senųjų“ liberalų kortas. Net 7 proc. daugiamandatėje rinkimų apygardoje nesurinkęs Liberalų sąjūdis gerokai sustiprėjo vienmandatėse. Iš 9 kandidatų, patekusių į antrą turą, 7 pasiekė pergalę.

Tai leido Liberalų sąjūdžiui tapti vienai didžiausių frakcijų Seime ir trečią vietą dalytis su Lietuvos socialdemokratų partijos atstovais. Tiesa, Kęstutis Glaveckas netrukus paliko frakciją ir išėjo į Mišrią Seimo narių grupę.

Laisvės partijos nariams viskas turėtų būti aišku kaip dieną – 9,11 proc. rinkėjų balsų daugiamandatėje rinkimų apygardoje ir tik 3 vienmandatėse. Perėjimas prie proporcinės rinkimų sistemos šiai partijai turėtų būti natūralus žingsnis.

Šia linija turėtų eiti ir Darbo partijos atstovai, kurie nuo pat jų pirmųjų rinkimų į Seimą didesnio palaikymo sulaukdavo daugiamandatėje rinkimų apygardoje.

Ne išimtis ir 2020 m. rinkimai, kai jie užėmė 10 kėdžių parlamente, iš kurių vos viena iškovota vienmandatėse.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga turėtų nepalaikyti tokios pataisos, jie ilgus metus buvo per sprindį virš 5 proc. kartelės, o pernai jos neperlipo, tačiau Rytų Lietuvoje visuomet užtikrintai laimi kelis mandatus.

Lietuvos socialdemokratų partija paskutinį kartą daugiau mandatų iš vienmandačių rinkimų apygardų gavo dar 2008 m. Nuo to laiko daug kas pasikeitė, socialdemokratai susidūrė su virtine problemų, išgyveno skilimą ir užleido vietas jiems anksčiau a priori priskiriamose vienmandatėse. Atrodo, kad jie palaikys idėją atsisakyti vienmandačių.