Poezijos pavasario šviesa apgriuvusiame senamiestyje be miesto valdžios dėmesio

Nega­lė­jau nesi­ste­bė­ti nuo­sta­bios akto­rės Vir­gi­ni­jos Kochan­s­ky­tės žave­siu. Jos bal­so įtai­ga ir bega­li­nis nuo­šir­du­mas tie­siog užbū­rė.

Labai sudo­mi­no dai­li­nin­kas Romas Kli­ma­vi­čius, išra­din­gai ir ori­gi­na­liai per­tei­kęs poe­zi­jos teks­tus įvai­rio­mis vizu­a­li­nė­mis insta­lia­ci­jo­mis.

Ren­gi­nio ati­da­ry­mo cere­mo­ni­ją šei­mi­nin­kų tei­sė­mis pra­dė­ju­si Lie­tu­vos rašy­to­jų sąjun­gos Klai­pė­dos sky­riaus pir­mi­nin­kė Nijo­lė Kepe­nie­nė, pri­mi­nė, kad visiš­kai nese­niai mus pali­ko poe­tas Sigi­tas Poš­kus.

Vai­kų poe­tas, gebė­jęs savi­tai, žais­min­gai, gal ir neti­kė­tai keis­tai, bet švie­sio­mis spal­vo­mis kur­ti teks­tus mažie­siems, kurie yra įdo­mūs ir suau­gu­siems.

Pager­biant jo švie­sų atmi­ni­mą, pagal S. Poš­kaus eiles sukur­tas dai­nas atli­ko Gin­tau­tas Litin­s­kas ir Vir­gi­ni­jus Pup­šys.

Savo kūry­bos eiles skai­tė Jūra­tė Suči­lai­tė, Darius Rekis, Rita Kai­rie­nė. Įdo­mus, įsi­min­ti­nas ren­gi­nys, tik­ra atgai­va nuo karan­ti­no ir įvai­riau­sių drau­di­mų sužvar­bu­siai sie­lai.

Ren­gi­nys, kuriuo galė­tų džiaug­tis bet kuris Lie­tu­vos mies­tas. Ir dar nemo­ka­mas.

Nei tiems, kurie klau­sė­si, nei tiems, kurie atli­ko. Tokio aukš­to lygio nemo­ka­mas ren­gi­nys mies­to bend­ruo­me­nei. Kaip mūsų mies­to vado­vas mėgs­ta saky­ti: "Gera muzi­ka - geriems žmo­nėms. Nemo­ka­mai."

Akis badė ir sve­ti­mos gėdos jaus­mą kėlė du daly­kai.

Vie­nas, tai už žino­mų atli­kė­jų nuga­rų pūp­san­tys mūsų sena­mies­čio griu­vė­siai. Bet prie to jau kaž­kiek akis pri­pra­to, nors pro­tas nesu­si­tai­ko.

Kitas daly­kas - nau­jes­nis reiš­ki­nys. Tokia­me gar­bin­ga­me ir visam mies­tui svar­bia­me ren­gi­ny­je neda­ly­va­vo nė vie­nas mies­to val­džios atsto­vas. Pasi­ge­dau nors bent ko iš mies­to Savi­val­dy­bės Kul­tū­ros ar Švie­ti­mo sky­riaus.

Gal šių sky­rių jau nebė­ra Savi­val­dy­bės admi­nist­ra­ci­jo­je?

Mies­to gal­vų dėme­sio trū­ku­mas apleis­tam sena­mies­čiui, nesu­tvar­ky­tiems par­kams jau tapo kas­die­ny­be. Bet aki­vaiz­du, kad ima stig­ti dėme­sio ir žmo­nėms, iški­liems meno atsto­vams.

Apmau­du ir netei­sin­ga, kad mies­to val­džia kul­tū­rą taip pri­mi­ty­viai susiau­ri­na iki alaus gėri­mo fes­ti­va­lių. Tai didžiu­lė nepa­gar­ba mūsų talen­tams, tik­rie­siems kul­tū­ros nešė­jams ir sklei­dė­jams.

Poe­zi­jos pava­sa­ris atsi­vė­rė. Kad ir be mies­to val­džios dėme­sio. Ir labai gerai, kad menas nepa­val­dus val­džiai.

Bet bent jau iš man­da­gu­mo gal pakel­si­te užpa­ka­lius ten, Savi­val­dy­bė­je, ir atei­si­te į Poe­zi­jos pava­sa­rio užda­ry­mo šven­tę pagerb­ti Klai­pė­dos ir visos Lie­tu­vos švie­suo­me­nę?

Teisučio Matulevičiaus nuotr.

Tokio­je situ­aci­jo­je visą absur­dą ir abe­jin­gu­mą taik­liau­siai iliust­ruo­ja talen­tin­go Lie­tu­vos poe­to, gimu­sio Vil­niu­je, bet jau šak­nis Klai­pė­do­je giliai įlei­du­sio, Dai­niaus Sobec­kio sukur­tas ir  ren­gi­ny­je padekla­muo­tas eilė­raš­tis "Klai­pė­dos pabai­ga".

Klai­pė­dos pabai­ga

Jau nie­kas nebe­va­žiuos

Bal­ti­jos pro­s­pek­tu

nie­kas nebe­skrai­dys

į apa­čią jo dug­ną

nie­kas nedar­dės

Šilu­tės plen­tu į Šilu­tę

nie­kas nebe­plauks

Mini­jos gat­ve

Nai­ku­pės Sulu­pės Kal­nu­pės gat­vė­mis

nie­kas nebe­vaikš­čios

Mažvy­do alė­ja

neat­si­sės ant suo­liu­kų

nesi­gro­žės Skulp­tū­rų par­ku

nebe­vyks ren­gi­niai

Vasa­ros est­ra­do­je

are­no­je sta­dio­ne

visi jau bus

pamir­šę šį mies­tą

jo kūrė­jus mece­na­tus

kuni­gus val­di­nin­kus

bat­siu­vius virė­jas

gydy­to­jus skal­bė­jas

auto­bu­sų vai­ruo­to­jus

mies­to pilies pilie­čius

jau bus vis­kas

po vis­ko

jei kas ir užklys­tų

į šį mies­tą

po vis­ko

nepa­žin­tų jo blai­vas

nei išgė­ręs vis­kio

vis­kas kas liko

iš mies­to

užvar­di­ji­mas

trū­ni­jan­tys užra­šai

žemė­la­piuo­se

jokių švie­sų lan­guo­se

jokio gat­vės apšvie­ti­mo

jokios atmin­ties

tik užmarš­tis

užmarš­tis

užmarš­tis.