Net Jagelavičiūtė žino, kad su kaimynu geriau nesipykti

Kai šalis iki galo nesuvokia, nežino, kas vyksta už uždarų durų, bet kuria intrigas ir aršiai lenda į svetimus gyvenimus.

Agnė ne politikoje (kol kas). Bet rėkdama „išsigimėli tu" ir aršiai mojuodama rankomis kaimyno „pasienyje" labai man priminė mūsų valdžios atstovus.

Jie irgi žino, kas koks gimė, kodėl tokius ar anokius sprendimus priima ir garsiai pasisako, kaip blogai jiems su tokiais kaimynais gyventi. Ką konkrečiai tas blogas kaimynas padarė - lieka neaišku, o ir dažną nelabai domina. Svarbiausia - konfliktas.

Pažiūrėti, kaip pjaunasi žmonės, tautos, visuomenės, valstybės. O jeigu dar galima visa tai stebėti iš pašalies - tik žibalo į ugnį pliūptelėjus ar pakiršinus komentaruose - fantastika.

Visai dienai užsiėmimas garantuotas, gal net metams. Spaudžiam „replay" ir žiūrim, ką turim.

O turim štai ką. Jei buitiniame konflikte kaimynai vienas kitam druskos į spyną pripils ar degantį siuntinuką ant durų kilimėlio paliks, bus labai nemalonu. Bet išgyventi galima (atsikeršyti irgi nelabai sunku).

Kitokia situacija žvelgiant plačiau: kaimynas iš Baltarusijos jau kalba apie karo padėties įvedimą, siunčia prie Lietuvos durų narkotikus ir nelegalus. Šiapus durų sėdintys ekspertai sako, kad gal siunčia net teroristus.

Ačiū. Ar tikrai esame pasirengę mokėti tokią „kaimyniškumo" kainą?

Kiekvieno spintoje slepiasi skeletai. Už uždarų durų - irgi sava tvarka. Ne visada suprantama, ne visada pateisinama.

Bet kartais kaimyno duris reikia palikti uždarytas vien tam, kad pats už savųjų galėtum ramiai gyventi.