Nauja reforma ar senolių naikinimo programa?

Šiandien medikai priversti žiūrėti į kompiuterių monitorius, o ne pacientams į akis. EPA-Eltos nuotr.

Reali statistika tokia: kas penkta šeima nesusilaukia palikuonių, tai yra 20 proc. šeimų senatvėje neturės į ką atsiremti.

Kitų 20 proc. šeimų vaikai išvykę į artimesnius ar tolimesnius užsienius, o dar yra vyrų ir moterų, kurie nesukūrę šeimų, tad vos ne 50 proc. vyresnio amžiaus pensininkų lieka be rimtesnės pagalbos.

Joks skaipas ar telefono skambutis nenuveš sergančių tėvų, o tuo labiau tetų ir dėdžių iš Kretingos į Klaipėdą, į Kauną bei Vilnių.

Kam rūpi, kaip tie senoliai gyvena, kokia jų buitis?

Dar gerai, jeigu vienas jų bent kiek stipresnis. Per 30 metų kaimuose, gyvenvietėse neliko felčerių punktų, vaistinių, apylinkėse - ligoninių.

Kas iš to, kad šeimos gydytojas išrašė elektroninį receptą, bet vaistų parsivežti reikia važiuoti į miestą, o autobusas kursuoja vos porą kartų per savaitę. Taksi neprivažinėsi, pensijos per mažos.

Jau pati pirmosios reformos kryptis pasirinkta netinkama, ką ir pati valdžia pripažino.

Tai buvo patogus sprendimas ligonių kasoms, kaip suskaičiuoti apmokėjimus, iš čia gimė poreikis gausybei siuntimų pas specialistus, nes po kelių savaičių kursų šeimos gydytojai netapo okulistais, ginekologais, LOR ar kitų sričių specialistais.

Dabar ir vėl reforma, kuri pablogins ir taip blogas patekimo pas gydytoją sąlygas. Atrodo, niekaip nesulaukiama, kol išmirs senoji karta, ant savo pečių nešusi visus pokario sunkumus ir nepriteklius, nes per daug mato.

Kur ir kokiu klausimu besikreiptum, viskas baigiasi išmoktais gražiais pažadais, kurie niekada neišpildomi, todėl žmonės nebetiki valdžios nurodymais.

Prasidėjus pandemijai ir karantinui, visas darbas susijaukė dar labiau. Gydytojai barami už prastus profilaktinio darbo rodiklius, bet kaip jie gali būti geri, jei žmonės nepakliūva pas gydytoją dėl karantino ir yra gydomi telefonu, el.receptais. Kokia gali būti ginekologinė ar kardiologinė profilaktika telefonu?

Beje, siuntimas pas specialistą galioja tik mėnesį. Nepakliuvai, vėl siuntimas. O kokia registracija onkologinių ligonių. Žmonės laukia eilėse nuo 4 val. nakties, o atvykus 6 val., talono gali ir nebegauti. Žmogus, jau ir taip nuvargintas ligos, dar turi įveikti biurokratines pinkles.

Įtarus infarktą, insultą, buvo nurodyta ligonius iš Kretingos vežti į Klaipėdą, todėl dalis jų nebebuvo gydomi Kretingoje, nors vyresniems, kuriems jau per 75-80 metų, geriau savoje rajono ligoninėje.

Sava ligoninė, savi čia dirbantys gydytojai, pagaliau galimybė aplankyti, kažką atnešti, jei ko trūksta. Juk žmogus - ne daiktas, kaip išvežė aprengtą, taip ir liks, pagaliau dar yra ir jausmai, net ir mirštantis nori palaikyti artimo žmogaus ranką.

Taigi planuojama reforma dvelkia visišku nužmogėjimu. Ar tokios laisvos Lietuvos troškome? Ji paprastiems žmonėms tapo pamote.

Keičiasi ministrai, tai medikai, tai ne medikai, o nauji reikalavimai pilasi kaip iš gausybės rago. Atėjęs naujai paskirtas ministras vis prideda naujų reikalavimų, taip auga popierizmas, dokumentų bylos jau nebetelpa spintose.

Dirbti kompiuteriu ir išklausyti žmogų pasidarė neįmanoma, tad per daug laiko praeina iki teisingos diagnozės. Žiūrėk, kažkas jos ir nebesulaukia.