Laisvai samdomi darbuotojai - fiktyvi etiketė ar realus indėlis į gerovės valstybės kūrimą?

Pastaraisiais metais Lietuva gerovės valstybės modelį konstruoja adaptyviai ir nenuosekliai. Šalis siekia kuo greičiau įgyvendinti pavyzdines ir pasiteisinusias Vakarų valstybių tendencijas, neretai pamiršdama kurti savo unikalų modelį.

Siekis augti greičiau, nei kiti, yra suprantamas vos kiek daugiau nei 30 metų gyvuojančiai atkurtai valstybei. Natūralu, kad, augant ekonomikai, reikia mažinti ir šalies piliečių finansinį nepriteklių.

Šiuo laikotarpiu reikėtų atkreipti didesnį dėmesį į dirbančiuosius, kaip laisvai samdomus darbuotojus. Ši darbuotojų grupė pozicionuojama kaip ilgalaikiais darbo santykiais nesusieta, vos ne vienkartiniam rezultatui gauti sudaryta paslaugų teikėjų grupė.

Tačiau, bėgant metams, keičiasi ir rinka bei jos procesai. Ar laisvai samdomo darbuotojo sąvoka yra tokia pati, kaip anksčiau vartota?

Asmenys, pasirinkę laisvai samdomo darbuotojo karjerą, gali rinktis tarp kelių skirtingų veiklos vykdymo formų. Vieni renkasi veiklos vykdymą individualios veiklos pagrindu, o kiti - juridinės įmonės formas, tokias, kaip, pavyzdžiui, mažosios bendrijos.

Šios veiklos formos vis dažniau pasirenkamos kaip siekis gauti papildomų pajamų, arba kaip alternatyvusis įdarbinimo būdas. Minėti būdai vis labiau plinta ir technologiniame sektoriuje. Programuotojai dažnai pasižymi žymiai didesnėmis pajamomis, nei šalies vidurkio.

Kyla siekis gaunamas pajamas padidinti dar labiau. Pasirenkant darbo modelį mažosios bendrijos arba individualios veiklos pagrindu, asmuo įgauna galimybę gauti didesnę atlygio dalį iš darbdavio.

Taip veikiant sutaupo tiek darbuotojas, tiek įmonė, kadangi darbo vietos kaštai sumažėja. 

Šiai dienai, vykdant veiklą savarankiškai, dažniau pasirenkamas yra individualios veiklos modelis. Taigi požiūris į laisvai samdomo darbuotojo sąvoką kiek keičiasi.

Statistikos departamento duomenimis, fizinių asmenų, dirbančių individualios veiklos pagrindu, iki 2012 metų buvo šiek tiek daugiau nei 95 tūkstančiai. Laikotarpyje tarp 2012-2021 metų šis skaičius padvigubėjo ir vis dar auga.

Didelė Lietuvos gyventojų dalis šį veiklos modelį pasirenka dėl plataus spektro paslaugų teikimo pasirinkimo, ir, vykdantys individualią veiklą, turi nurodyti savo veiklos rūšį. Pavyzdžiui, asmuo gali teikti arba prekybos, arba kirpėjo paslaugas.

Neretais atvejais, šias paslaugas galima teikti pasirenkant tą pačią individualią veiklą, tačiau papildant ją savo specifine veiklos rūšimi.



Kita priežastimi, dėl kurios asmenys renkasi veiklą individualios veiklos pagrindu, yra  paprastesnė gaunamų pajamų apskaita. Šiam veiklos modeliui nereikia jokio įstatinio kapitalo, nėra poreikio pasirašinėti perteklinių dokumentų, visą savo teikiamos paslaugos žinomumą asmuo konstruoja “aplink savo vardą”.

Yra ir kita dalis asmenų, kurie veiklą vykdo individualios veiklos pagrindu. Ši veiklos forma visuomenėje yra labiau žinoma asmenims, kurie yra projektinės ekonomikos (angl. Gig-economy) dalyviai.

Ši sąvoka apibrėžiama kaip tokia tikro verslo modelio sąvoka, kuomet paslaugas teikiantys asmenys sudaro trumpalaikius kontraktus su paslauga besinaudojančia puse ir nesukuria ilgalaikių verslo santykių su paslaugos gavėju.

Tai yra toks veiklos modelis, kuomet atlygis priklauso ne nuo dirbtų valandų, o tiesiogiai - nuo darbo metu gaunamo rezultato. Pavyzdžiui, tai yra darbuotojai, teikiantys maisto pristatymo arba pavežėjimo paslaugas.

Pagrindinis šių rinkos dalyvių skirtumas nuo prieš tai pateikto programuotojo pavyzdžio, yra tas, jog programuotojas galėtų dirbti ir tiesiogiai įdarbintas įmonėje, kuriai minėtu atveju teikia IT paslaugas. IT įmonėse programuotojas dažnu atveju įsidarbina gaudamas lygų atlygį su ten įdarbintais kolegomis.

Pavėžėjimo ir maisto pristatymo paslaugas teikiantys asmenys yra labiau “suvaržyti”. Asmuo, vykdantis individualią veiklą, ir teikiantis maisto pristatymo ar pavežėjimo paslaugas, nebūtų paklausus rinkos dalyvis, jeigu visu paslaugos teikimo procesu rūpintųsi pats. Būtų ypatingai sunku realizuoti tokį veiklos modelį, kadangi tada reikėtų rūpintis aibe administracinių, reklaminių, logistikos reikalų.

Tada čia “atsiranda” kitos paslaugos teikimo galimybės - maisto pristatymo ir pavežėjimo platformos. Šios savo platformą siūlo klientams, besirenkantiems kur keliauti, ar ką valgyti, bei papildomų pajamų siekiantiems kurjeriams bei pavežėjams. Jos veikia kaip tarpininkai tarp paslaugos teikėjo ir paslaugos gavėjo. Jų tikslas yra padėti administraciniu požiūriu tiek paslaugos gavėjui, tiek paslaugos teikėjui.

Platformų, teikiančių panašias trumpalaikes paslaugas, yra ir daugiau. Jos specializuojasi teikdamos kvalifikuotų statybos meistrų, grožio, gyvūnų priežiūros paslaugas, tačiau didžiausią kiekį individualios veiklos pagrindu dirbančiųjų apima pavežėjimo ir maisto pristatymo sektoriai. Pastarųjų paslaugų teikimas nereikalauja specialios kvalifikacijos, tad dalyvių šioje rinkoje yra labai daug.

Šioje rinkoje neretai dalyvauja asmenys, turintys darbą pagal darbo sutartis - jie šią veiklą pasirenka kaip papildomą galimybę gauti papildomų pajamų,o svarbiausia, kad tai daroma sau patogiu metu. Asmuo tarsi sukuria papildomą pajamų šaltinį, o valstybei sumokama daugiau mokesčių.

Šiuo atveju šalies ekonomikoje sukuriama stabili ir aiški pridėtinė vertė, “susikuria” aiškūs valstybės gerovės modelio formavimo dalyviai.

Tokiai rinkai Europos Parlamentas (EP) iškėlė naujų iššūkių, nubalsavęs už Europos Komisijos (EK) pasiūlytą direktyvą. Ja siekiama suteikti daugiau teisių asmenims, besinaudojantiems skaitmeninių platformų paslaugomis.

Trumpai tariant - naujieji pasiūlymai faktiškai sugretina samdomo darbuotojo turimas privilegijas su dabartiniu metu paslaugas skaitmeninių platformų pagalba teikiančias asmenimis.

Šie pakeitimai skeptiškai sutinkami rinkos dalyvių, kadangi iš jų atimama laisvė gauti papildomų pajamų, o platformoms uždedamas milžiniškas “apynasris” siekiant patenkinti augančią užsakymų paklausą.

Tiesa, asmenims, užsiimantiems šiomis veiklomis, ir tam skiriantiems visa savo turimą darbo laiką, tai gali sudaryti papildomų naudų paketą, nes laikotarpis, kurį asmenys paskiria platformoms teikiamiems užsakymams, yra daugmaž panašus, kurį jie atiduotų įdarbinti pagal darbo sutartis, sakykime, privačioje keleivių pervežimo bendrovėje.

Tokiu atveju, šie asmenys įgytų teisę į stabilų atlygį, o platformos būtų įpareigotos užtikrinti užsakymų srautą veiklą vykdantiems asmenims. Galima teigti, jog tokiu atveju Europos Sąjungos sprendimai tiesiog pašalina svarbius gerovės valstybių kūrimo dalyvius.

Galima tik viltis, jog tiek Europos Sąjunga, tiek šias paslaugas teikiančios įmonės, suras tinkamus atspirties taškus apsaugoti kiekvieno platformų partnerio interesus.

Reziumuojant, galima teigti, jog laisvai samdomų darbuotojų pasirinktas individualios veiklos modelis vis labiau panašėja į ilgalaikių darbinių santykių kūrimo įrankį. Dalis asmenų, pasirinkę tokį savo paslaugų teikimo būdą visam savo darbo laikui, ir dėl to gaunantys vidutines ar žemesnes pajamas nei šalies vidurkis, turėtų susirūpinti savo ateitimi, nes, jeigu dabar taip dirbant gaunama daugiau pajamų, ne visuomet taip gali išlikti.