Kuo remiamės: Aplinkos apsaugos įstatymu ar ministro įsakymu?

Įvykęs tektoninis lūžis laipsniškai ėmė kreipti aplinkosauginių incidentų valdymą nuo valstybės biudžeto pildymo prie aplinkos interesų prioretizavimo.

Skandalingi ieškiniai

Pastaraisiais metais viešąją erdvę drebino milijoniniai civiliniai ieškiniai juridiniams asmenims dėl žalos aplinkai atlyginimo - 51 mln. eurų, 33 mln. eurų, 49 mln. eurų, 21 mln. eurų, ir t.t., kurie sukėlė pasipiktinimo bangas bei pasmerkė įvykių sūkuryje atsidūrusius asmenis viešam teismui.

Tačiau tai ne tik įspūdį darančios sumos. Ieškinių pagrindu yra pritaikomi atsakingų asmenų nuosavybės teisių ir veiklos apribojimai. Taip pat padaroma neatitaisoma reputacinė žala ir pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas, viešiems asmenims ėmus narstyti aplinkosauginių incidentų detales nebaigus teisminių procesų.

Visgi už šių sankcijų slypi esminė detalė. Aplinkosauginių incidentų tyrimuose ignoruojama tai, kad jų pradžioje paprastai nebūna nustatytas realus neigiamas aplinkos pokytis. O tokioms byloms pasiekus teismus, skirtingai nei rezonansinių tyrimų pradžioje, nutylima, kad skambios sumos, įgyvendinus aplinkos atkūrimo priemones, susitraukia iki nereikšmingų arba išvis pranyksta. Bylos uždaromos, o padaryta reputacinė žala – lieka neapibrėžtam laikui.

Civilinių ieškinių kaip žalos aplinkai atlyginimo prioritetinis taikymas kildinamas iš teršalų išleidimo fakto prilyginimo padarytai žalai. Žalos aplinkai faktas ir dydis yra nustatomi nevertinant nei pirminės aplinkos būklės, nei jos pablogėjimo realumo ir pablogėjimo reikšmingumo.

Užuot ištyrus teršalų išleidimo poveikį aplinkai, pritaikomos teorinės matematinės formulės, pagrįstos išimtinai teršalų koeficientais ir kiekiais, kuriuos nustato aplinkos ministro įsakymu patvirtinta Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika.

Iki šiol veikiantis, tačiau esmingai kintantis teisinis reguliavimas vis dar nedraudžia Aplinkos apsaugos departamentui (AAD) nuo pat teršalų išleidimo fakto nustatymo momento pareikšti civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuriame žalos aplinkai dydis skaičiuojamas tik teoriniu būdu. Taip prioritetas suteikiamas žalos atlyginimo pinigais būdui į valstybės biudžetą, o ne žalos atlyginimui natūra - įgyvendinant aplinkos atkūrimo priemones bei paneigiant atsakingo asmens teisę atkurti aplinkos būklę kaip galima greičiau.

Tokiu būdu „atlyginta“ žala aplinkai realiai neatkuria pažeisto aplinkos elemento pradinės būklės, kadangi civiliniais ieškiniais priteista ir išieškota pinigų suma yra skiriama ne pažeistam aplinkos elementui, o valstybės biudžetui.

Taip natūraliai kyla klausimai: kodėl trejetą dešimtmečių formuota, pasak AAD, „aiški“ administracinė praktika 2023 metais teismuose tapo „nebeaiški“? Ar ne per dažnai Lietuvoje yra kriminalizuojami žalos aplinkai incidentai? Ar taip nepažeidžiamos ES pagrindinių teisių chartijos 41, 47 ir 48 straipsniuose nustatytos asmens teisės į gerą administravimą, teisingą procesą ir veiksmingą teisinę gynybą? 

Žalos aplinkai faktas: kaip jis turėtų būti nustatytas? 

Valdant aplinkosauginius incidentus, visų pirma, turi būti nustatytas žalos aplinkai faktas. Žalos aplinkai faktui nustatyti turi būti taikomi ekspertiniai moksliniai tyrimai, kuriais galima išmatuoti pažeistos aplinkos pablogėjimą ar pasikeitimą. Pasikeitimo ir pablogėjimo sąvokos reiškia skirtumą tarp situacijos prieš žalingą įvykį ir situacijos po jo. Šį skirtumą reikia išmatuoti. 

LAT 2023-03-30 sprendimu administracinio nusižengimo byloje nurodyta, kad Kuršių marių vandens būklės neigiamo pokyčio faktui nustatyti nepakanka nustatyti į jį patekusių teršalų fakto. Žalos aplinkai faktas privalo būti ne tik objektyviai nustatytas, išdėstant įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, bet ir tinkamai motyvuotas.

LAT civilinėse bylose yra išaiškinęs, kad, sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: neigiamas gamtos elementų pokytis, arba šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimas. 

Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad, išleidus teršalus į gamtinę aplinką, žalos dydis turi būti nustatomas ir negali būti tik preziumuojamas. Civilinė atsakomybė už žalą aplinkai sietina su neigiamais padariniais aplinkai ir jos atkūrimo priemonių taikymu bei su tuo susijusiomis išlaidomis. Ieškovas privalo įrodyti žalos padarymo faktą ir žalos dydį.

Kokiu teisės aktu remtis?

2023 m. liepą Seimas priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 270, 2711, 2771 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 2704 straipsniu įstatymą (šis įstatymas įsigalioja 2024 m. sausio 1 d.). Juo nustatyta, kad žala orui, žemei, dirvožemiui, vandeniui, gyvūnams, augalams, kitiems gyviesiems organizmams, organinėms ir neorganinėms medžiagoms ar antropogeniniams komponentams yra didelė, kai nustatoma, kad tam tikram aplinkos elementui padarytas reikšmingas neigiamas poveikis, kaip jis apibrėžiamas Aplinkos apsaugos įstatyme (AAĮ). 

BK pataisomis taip pat nustatyta baudžiamoji atsakomybė už atliekų išmetimą į aplinką, kai aplinkai nėra padaroma didelė žala. BK 2704 straipsniu, reglamentuojančiu atliekų išmetimą į aplinką, nustatoma atsakomybė tam, kas neteisėtai išmetė į aplinką 15 kub. m ir daugiau nepavojingųjų atliekų, jeigu dėl to nebuvo padaryta didelė žala. 

Taigi BK pataisos nustatė baudžiamosios atsakomybės atsiradimo sąlygą. Tai reiškia, kad iki 2024-01-01 nepavojingųjų teršalų išleidimo į gamtinę aplinką atvejais, jei jie nesukėlė didelės žalos aplinkai fakto, baudžiamoji atsakomybė netaikytina.

2023-07-05 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) priėmė sprendimą norminėje byloje, kurioje vertino Metodikoje nustatytą žalos aplinkai atlyginimo pinigais priemonės atitiktį Konstitucijai ir įstatymams. Teismas patvirtino Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2004/35/EB „Dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti“ nustatytus imperatyvius teisinius reikalavimus ir teisinę tvarką, kurių AAD, nacionalinė kompetentinga institucija, atsakinga už Direktyvos ir (AAĮ įgyvendinimą, turi laikytis nustatydama žalos aplinkai faktą ir dydį bei jos atlyginimo priemones. 

Civilinis ieškinys kaip žalos aplinkai atlyginimo pinigais priemonė, remiantis LVAT sprendimo logika, taikytinas tik kraštutiniu atveju, t. y. tik tais atvejais ir tik tada, kai objektyviai negalima atkurti pažeistų gamtos išteklių į pirminę būklę.

Tuo tarpu AAD, valdydamas aplinkosauginius incidentus, paprastai elgiasi priešingai: pareiškia civilinį ieškinį dėl žalos aplinkai atlyginimo, neišsemdamas aplinkos atkūrimo priemonių įgyvendinimo galimybių. 

Kreipimasis į ESTT ir KT

LVAT 2023-07-05 sprendimu iš eilės priekio į galą nukėlus Metodikoje nustatyto reguliavimo taikymą, vis dėl to kyla klausimas, ar ES teisė leidžia nacionalinėje teisėje įteisinti tokią žalos atlyginimo pinigais priemonę, kokia yra nustatyta Metodikoje? 

Pagal Metodiką pinigais apskaičiuotas žalos dydis, remiantis joje nustatytomis matematinėmis formulėmis, nėra susijęs su prarasto aplinkos elemento atstatomąja verte, kaip to įsakmiai reikalauja Direktyva. Jis yra siejamas su teršalų išleidimo į gamtinę aplinką faktu, dauginant jų kiekius pagal matematines formules iš joje nustatytų koeficientų.

Tai sudaro pagrindą teigti, kad konkrečių teršalų išleidimas niekaip ir jokia apimtimi savaime nereiškia aplinkos elemento praradimo ar jo vertės sumažėjimo.

Atitinkamai, aplinkosaugines bylas nagrinėjantys teismai, pripažinę, kad jie stokoja teisinio aiškumo ir teisinio tikrumo, turi teisę ir pareigą teikti prašymus Konstituciniam Teismui, užduodant toliau nurodytus pavyzdinius teisinius klausimus. 

Pirma, ar teisinis reguliavimas, susijęs su žalos aplinkai dydžio bei reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai nustatymo pagrindiniais kriterijais, galėjo būti įtvirtintas poįstatyminiais teisės aktais, o ne įstatymu. 

Antra, ar turi teisinę galią AAĮ nuostatos, nenustatančios kompetentingų valstybinių institucijų pareigos priimti sprendimus dėl reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai. 

Trečia, atitinkamos AAĮ nuostatos, nenustatančios teisinių pagrindų netvirtinti aplinkai žalą padariusio asmens pasiūlytų aplinkos atkūrimo priemonių ir neapibrėžiančios šiai procedūrai reikalingų terminų. 

Ketvirta, AAĮ nuostatos, nedraudžiančios vienu metu AAD reikalauti įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones ir atlyginti žalą aplinkai pinigais. 

Penkta, AAĮ nuostatos, neįpareigojančios AAD ir teismo nustatyti pareigą žalą aplinkai padariusiam asmeniui taikyti aplinkos atkūrimo priemones ir nedraudžiančios reikalauti atlyginti aplinkai padarytą žalą pinigais tais atvejais, kai taikomos aplinkos atkūrimo priemonės, kad būtų atkurta pažeista aplinka. 

Kiti aplinkos klausimų teisinio reguliavimo trūkumai 

Be šių, egzistuoja ir teisinio reguliavimo ir administracinės praktikos neaiškumai, susiję su asmens teisėmis dalyvauti reikšmingo neigiamo poveikio nustatymo administracinėje procedūroje, taip pat asmens teisėmis skųsti AAD sprendimą dėl reikšmingo neigiamo poveikio nustatymo, kuriame būtų nustatyta, kad būtent dėl atsakingo asmens veiksmų buvo sukeltas reikšmingas neigiamas poveikis.

Taip pat sprendime nurodyta, kad tuo atveju, jei jis neįgyvendins aplinkos atkūrimo priemonių nustatyta tvarka, sąlygomis ir terminais, jam gali būti pareikštas civilinis ieškinys dėl žalos aplinkai atlyginimo, kuriame žalos aplinkai dydis turėtų būti nustatytas aplinkos išteklių atkuriamąja verte. 

Civiliniai ieškiniai dėl žalos aplinkai atlyginimo turėtų būti reiškiami tik tuo atveju ir tik tada, jei taršos incidentą sukėlęs asmuo neįgyvendina aplinkos atkūrimo priemonių ir tokių priemonių objektyviai negali įgyvendinti atsakinga valstybės institucija savarankiškai ar pasitelkusi trečiuosius asmenis.