Kodėl žmonės jautrūs sovietmečiui?

Autorė rėmesi archyvų dokumentais, gyvais interviu iš sovietmečiu gyvenusių žmonių. Jos išvada, jog sovietinė propaganda buvo labiausiai nukreipta į šeimą ir į moterį. Su jos teiginiais lyg ir negalėtume nesutikti.

Tačiau straipsniui pasirodžius Facebook paskyroje, pasipylė visiškai priešingi komentarai. Kelios dešimtys paskyros vartotojų lygino anuos laikus su šiais, dažniausiai šių dienų nenaudai. Su nuoskauda tvirtino, jog vėl menkinamas ir nurašomas sovietiniais laikais gyvenęs žmogus. Tvirtino, jog parašyta netiesa. Kaip tik sovietiniais laikais pristatyta daugiausia daugiabučių, kuriuose būstai buvo skiriami šeimoms. Dygo naujos mokyklos ir vaikų darželiai. Tikino, jog patys gyveno tuo laiku, žino, koks tas gyvenimas buvo, ir tegu knygos autorė netirština spalvų.

O vienas skaitytojas tėškė, jog ir straipsnis užsakytas. Pastaroji frazė, žinoma – visiška paranoja. Į renginį pakvietė biblioteka, kuri susitikimą ir organizavo. Pati knygos autorė, ko gero, nė nežino, kad publikuotas straipsnis.

Pamenu ir aš pati prieš metus ar prieš porą metų publikacijoje „Sovietmečio prakeiksmas. Teks keisti gimimo datas“ diskutavau su viena kultūros istorijos žinove, viešojoje erdvėje tvirtinusia, jog kai kurių mokslo ir kultūros įstaigų jubiliejai neturėtų būti švenčiami, nes įstaigos kaip propagandos įrankis įkurtos sovietmečiu, o Vilniaus Vingio parke rengiamos Lietuvos dainų šventės – taip pat sovietų sumanymas, turėjęs iliustruoti nacionalinių kultūrų suklestėjimą.

Tuomet sulaukiau kelių šimtų būtent mane, o ne biurokratinės įstaigos elitinę intelektualę palaikančių komentarų.

Kodėl lietuviai taip jautriai reaguoja į sovietmetį tarsi peiliu lyg gyvą kūną kas nors mėsinėtų jų gyvenimą? Kodėl ir aš pati negaliu tylėti, kai kas nors viešojoje erdvėje nusišneka, jog moterys tais laikais blakstienas dažydavosi batų vaksu ir iki dar didesnių netiesų bei nesąmonių?

Tikrai ne todėl, kad ilgėčiausi sovietmečio. Ir tie žmonės, rašantys komentarus sovietmečio, beveik garantuoju, nesiilgi. Nesame išprotėję. Gebame palyginti savo buitį, gyvenimo galimybes, aplinką, kurioje gyvename, anuomet ir dabar.

Lietuvius skaudina pats žmonių rūšiavimas į gyvenusius sovietmečiu, vadinasi, kažkuo blogesnius ir gimusius Nepriklausomybėje, vadinasi, laisvus, neužteršto mentaliteto. Mūsų visų Tėvynės rūšiavimas į elitinę Vilniaus Lietuvą, didmiesčių Lietuvą ir trečiarūšius regionus bei visiškai jau neberūšinį kaimą. Rūšiavimas į skiepytus ir neskiepytus. Į provakarietiškus ir kremlinius. Į palaikančius Ukrainą ir nepalaikančius.

Galiausiai net tų pačių sovietmečio žmonių rūšiavimas į tremtinius ir čia, Lietuvoje, gyvenusius, šiandieninių vertintojų nuomone, savaip kolaboravusius su sovietais daugelį skaudina. Gal visi turėjome išbėgti ir palikti savo Tėvynę rusams? Jie būtų tik apsidžiaugę.

Bet mes, dirbome čia, savo Tėvynėje, statėme mokyklas, darželius, kuriuose iki šiol mokosi ir žaidžia jau Nepriklausomybėje gimusios kartos vaikai. Statėme daugiabučius, kuriuose iki šiol gyvename mes, senieji, ir mūsų vaikai bei anūkai. Kas netingėjo, statėsi individualius namus. Kilo gamyklos, fabrikai, augo miestai, buvo gyvybingi kaimai. Ar daug pastatėme dabar per 32 Nepriklausomybės metus? Bent jau mano mylimoje Kelmėje išdygo tik sporto centras. Dabar dar statomi teniso kortai. Bet ar tai labai svarbu eiliniam rajono centro gyventojui? Man asmeniškai, ne. Ar verta milijonus išleisti dėl kelių ar keliolikos ponų ar teniso fanų užgaidų?

Gal geriau už tuos pinigus pastatyti šiuolaikinį daugiabutį ir apgyvendinti čia atvykstančius dirbti gydytojus, mokytojus, inžinierius.

Sovietiniais laikais statėme. Iš valstybės biudžeto. Nors atlyginimai buvo nedideli, tad ir mokesčių nedaug sumokėdavome. Didžiausią dalį biudžetui, matyt, sunešdavo strateginiai objektai, valstybei priklausę fabrikai, gamyklos.

Dabar mokame didžiulius mokesčius. Atskirai gyventojų pajamų, atskirai privalomojo sveikatos draudimo, atskirai socialinio draudimo, pirkdami prekes dar sumokame dar ir PVM. O biudžetas kaip kiauras taip kiauras. Per 32 metus neišasfaltuota dauguma į kaimus ir miestelius vedančių kelių. Nėra pinigų. Bet pinigų yra milijoninėms kokio nors renginio išlaidoms, neaiškiems pirkimams, valdančiųjų paturistavimams.

Valdžia tik mano, kad žmonės – kvaili. Jie viską supranta. Suprato ir anuomet, statydami socializmą. Socializmas sugriuvo, o tai, kas pastatyta, liko ir iki šiol naudojama. Žinoma, to, ko patys, valdantiesiems paliepus ir panorėjus, nepardavėme už vieną eurą, neprichvatizavome ir nesugriovėme.

Statydami sovietmečiu mes negalvojome, kad statome sovietams. Statėme sau, savo šeimų gyvenimui. O ką turėjome daryti? Papustyti padus ir pabėgti? Tai galėjo sau leisti tik valdžios žmonės ir labai turtingi. O mūsų seneliai, tėvai, mes, gimę jau sovietmečiu, taip ir likome už geležinės uždangos. Negalėjome išskristi, kur šilčiau, kur lengviau, kur duona ant medžių auga. Kaip dabar daugelis, už mokesčių mokėtojų pinigus įgiję gydytojo, slaugytojo, inžinieriaus ar kito specialisto diplomą susikrauna lagaminus ir taria: „Sudie, Lietuva!“. Likdami čia saugojome savo žemę, savo namus, savo kalbą, puoselėjome savo tradicijas.

Žinoma, tremtiniai kentėjo labiau. Jie prarado savo turtą, daugelis – ir artimuosius, prarado viską, net žmogiškąjį orumą, vežami gyvuliniais vagonais, sunkiai dirbdami Sibire, mirdami iš bado ir šalčio.

Bet kentėjo ir likusieji Tėvynėje. Baisi buvo pokario rezistencinė kova. Prarasta viltis, kad ateis vaduotojai, skatinę priešintis sovietams ir žadėję pagalbą. Prarastas kad ir menkas turtelis suvarant žmones į kolūkius. Nuolatinis KGB šešėlis šalia. Visur ir darbovietėse, ir mokymo įstaigose. Bet likusieji čia kaip ir dalis tremtinių nepalūžo. Kad ir kaip spaudžiami didžiarusiško šovinizmo išsaugojo savo identitetą, tautinį orumą, net ir prieš okupantą atskleidė savo nacionalinius pranašumus, geriausias lietuvio savybes, talentus, kuriuos kad ir nenoriai turėjo pripažinti okupantas.

Galiausiai būtent tie sovietiniai žmonės subūrė Lietuvos išlaisvinimo sąjūdį, stovėjo Baltijos kelyje, savo kūnais užstojo Seimą ir televizijos bokštą Sausio tryliktąją. Ne po 1990 – ųjų gimusieji Kovo 11-ąją pasirašė ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą.

Todėl natūralu, kad šiandien tie, kurie kelis savo gyvenimo dešimtmečius praleido sovietmetyje, bet kokius komentarus apie aną laiką tapatina su savo gyvenimu ir reaguoja itin jautriai. Juos žeidžia neteisybė, kad skaičiuojant pensiją sovietmečio darbas įvertinamas labai menkai, o kartais iš viso neįtraukiamas į darbo stažą.

Jie mena, jog pas gydytoją anuomet galėjai patekti tą pačią dieną kai susirgai.

Mena, jog vaikai be jokio mokesčio galėjo baigti universitetą, institutą, akademiją ar technikumą. Ne tik nemokėti už mokslą, bet dar gauti kelių dešimčių rublių stipendiją ir bendrabutį, už kurį reikėdavo mokėti pusantro rublio per mėnesį.

Mena, kad baigęs mokslus garantuotai gaudavai darbą. O padirbėjęs metus, kitus – ir komunalinį butą, kurio išlaikymas žiemą kainuodavo vos keliolika rublių.

Mena jaunystę, kuri buvo gerokai linksmesnė ir įdomesnė už šiuolaikinio jaunimo. Iš provincijos atvykę į sostinę jauni žmonės gerte gerdavome kultūrą, kas savaitę lankėme teatrus, į kuriuos bilietas kainuodavo pusantro ar pora rublių, koncertus, kurie būdavo įperkami ir studentui. Kiekvieną šeštadienį visose aukštosiose mokyklose ir daugelyje miesto kultūros įstaigų vykdavo šokiai. Būtent čia linksmindavosi ir susipažindavo jaunimas, gyvai bendraudavo, pažindavo vienas kitą. Susidraugaudavo ir auditorijose. Eidavo į romantiškus pasimatymus. Iki vestuvių draugaudavo po kelerius metus. Gyventi drauge būdavo tabu.

Dabar jaunimas nepuola vartoti aukštosios kultūros. Eina nebent į Selo ar Džiazu koncertus. Šokiai, atrodo, taip pat tapo atgyvena.

O pažintys dažniausia vyksta per socialinius tinklus, kuriuose daug melo. Kiekvienas piešia tobulą savo paveikslą, o realybėje tas paveikslas nusidažo kitokiom spalvom. Išskaičiavimo dabar daugiau negu anuomet. O romantikos kaip tik mažiau. Jaunimas sako, jog į pasimatymus eiti neapsimoka. Geriau iš karto apsigyventi kartu. Greitas sandoris. Greitas seksas. Greitai ateinantys nuobodulys. Nusivylimas. Skyrybos. Sugadintas gyvenimas. Veltui praleistas laikas.

Keisčiausia, jog kartais ir Nepriklausomybėje gimę žmonės, pastaruoju metu prispausti didžiulių palūkanų už būsto paskolas, su pavydu kalba apie sovietinius laikus: „Jums buvo gerai. Jūs butus veltui gaudavote.“

Neveltui. Reikėdavo paplušėti bent kelerius metus. Ir ne visuomet butą skirdavo tam, kam priklauso pagal įstatymą. Profsąjunga nuspręsdavo, kad labiau nusipelnęs kitas specialistas. Anuomet daugelis lietuvaičių būtų mielai ėmę paskolą ir pirkę butą už savo pinigus. Bet nebuvo tokios galimybės. Net kooperatinio buto, kurį statydavo už būsimo gyventojo pinigus, tekdavo laukti eilėje.

Jauni specialistai dažniausia glausdavosi pas individualių namų šeimininkus. Bendras įėjimas, bendra virtuvė, atskiras tik kambarys, kuris dažniausia būdavo net nerakinamas.

Glausdavosi ir butuose. Pavyzdžiui, pirmieji mano šeimininkai Vilniuje turėjo dviejų kambarių butą su pereinamais kambariais. Galiniame kambaryje miegodavome mes – trys studentės. Pereinamame kambaryje šeimininkai su dviem savo vaikais. Mokėdavome 15 rublių už mėnesį. Šeimininkams šie pinigai, matyt, buvo svarbūs. Šeimininkė už tai kartais mums studentėms ištaisydavo ir karališką vakarienę. Dabar stebiuosi, kaip tokiame nedideliame Žirmūnų bute sutilpdavome septyni žmonės ir nesipykdavome.

Gal buvome tiesiog kitokie, labiau paveikti kolektyvinės sąmonės.

Dar daug ką mena sovietmečiu gyvenę žmonės. Mename skalbimus „Rygos“ skalbykle ir skalavimą rankomis į vonią prisileidus vandens. Jie užimdavo visą šeštadienį. O sekmadienį nuo lankstymosi ir skalbinių gręžimo mausdavo nugarą. Mename kūdikių palučių kasdienį virinimą, nes nebuvo sauskelnių.

Niekas nepaneigs, jog gyvenimas anuomet buvo sunkesnis. Ir niekas nepaneigs, jog daugelis lietuvių šiuo metu gyvena gerai kaip niekuomet negyveno. Bet gerovę mums sukūrė ne valdžios, kurios nuopelnus dažniausia prisiskiria sau. Tai sukurta mūsų visų, gal net labiau kartais paniekinamų sovietinių laikų žmonių darbu. Juk Nepriklausomybėje gimusieji Lietuvai darbuojasi vos po kelerius metus, geriausiu atveju gal dešimtmetį, o gimusieji sovietmečiu – po kelis dešimtmečius.