Klaipėda- patogiausias miestas susisiekti. Įmanoma? Aišku, kad taip.

„Atsukęs filmą“ draugas prisiminė, kad vieną rytą buvo atvažiavęs į Turgaus gatvę, trumpam palikęs automobilį ir įjungęs parkavimo programėlę. Susitvarkęs reikalus per 15 minučių, sėdo ir išvažiavo, o parkavimo programėlę pamiršo išjungti. Niekas jokio priminimo neatsiuntė, tokiu būdu „prikapsėjo“ už stovėjimą iki vėlyvo vakaro. Lyg ir smulkmena. Lyg ir nesusipratimas. Bet, panagrinėjus giliau, tokių nesusipratimų Klaipėdos eismo organizavime kur kas daugiau.

Kad tai nebūtų tik tušti žodžiai, pateiksiu pavyzdžius ir siūlymus, kaip miesto eismo organizavimą padaryti geresniu.

Tai nėra mano noras politikuoti ar kažką kritikuoti. Tiesiog, kaip klaipėdietis noriu, kad mano miestas būtų tvarkomas protingai ir čia gyvenatys žmonės ar miesto svečiai Klaipėdoje jaustųsi patogiai ir saugiai. Todėl iš karto atmesiu viešoje erdvėje pasirodžiusius priekaištus, kad mano atstovaujami liberalai buvo valdžioje ir yra atsakingi už, galbūt klaidingus sprendimus miesto transporto srityje.

Didžiausias melas yra tai, kad praėjusioje savivaldybės kadencijoje liberalai buvo valdžioje. 2019- 2023 m. Liberalų Sąjūdžio frakcija dirbo opozicijoje ir prie sprendimų priėmimo neprisidėjo.

Apie šviesoforus

Neseniai Klaipėdos savivaldybė nusprendė už nepigiai suskaičiuoti visus miesto medžius. Kur kas naudingiau būtų, jeigu už miesto eismo organizavimą atsakingi valdininkai pradėtų skaičiuoti mieste itin sparčiai dygstančius naujus šviesoforus.

Klaipėdos išplanavimas eismo organizavimui ypač dėkingas - trys išilginės arterijos ir jas jungiančios, statmenai išsidėsčiusios gatvės. Tačiau, miesto eismo strategai net ir čia sugeba privirti košės ir kai kurie jų sprendimai yra sunkiai paaiškinami.

Štai Minijos gatvės atkarpoje tarp Baltijos pr. ir Naikupės g. neseniai įrengtos net 4 šviesoforinės sankryžos ar pėsčiųjų perėjos. Nors ši atkarpa nesiekia net 500 metrų... Gal gali kas paaiškinti, kam toks intensyvumas? Ar tikrai buvo atlikti matavimai ir skaičiavimai, dėl pėsčiųjų srautų šiame ruože? Nes plika akimi žiūrint, balandžių ant šaligatvių daugiau, negu pėsčiųjų.

Beveik kas šimtą metrų pridygę šviesoforai stabdo intensyvų eismą Minijos gatve. Transportas su įjungtais varikliais laukdamas žalio šviesoforo signalo išmeta didelį kiekį taršos. Jau nekalbant apie tai, kad prie abejotinos reikšmės šviesoforų praleistas laikas kainuoja šimtus tūkstančių ar milijonus eurų per metus.

Ir tokių nepamatuotų sprendimų, kur statomi šviesoforai, nesant jiems poreikio, mieste yra daug. Didelis klausimas, kaip toks naujų šviesoforų „lietus“ koreliuoja su saugaus eismo situacija? Ar tikrai jie statomi pačiose nesaugiausiose miesto vietose? Tikrai, ne. Pavyzdžiui, Vingio gatvėje, prie naujai tvarkomo „Vingio pasažo“ yra požeminė perėja, kuria mažai kas naudojasi, dėl ten vaikštančių įtartinų tipelių, todėl žmonės kerta dviejų krypčių keturių juostų gatvę, kuri dar daro posūkį, antžemine pėsčiųjų perėja. Iki nelaimės vienas žingsnis. Ten būtina įrengti šviesaforinę perėją, o vaiduokliams skirtą požeminę perėją galima ir uždaryti.

Pagaliau, remiantis olandų ar lenkų praktika, avaringose sankryžuose nebūtina statyti šviesoforus, kai kur užtektų įrengti efektyvias, eismui labaiu pralaidžias nedideles žiedines sankryžas.

Ir dar apie šviesoforus. Jeigu jau mieste pristatėme naujų blizgančių šviesoforų, būtų gerai, kad jie „draugautų“ su išmaniosiomis sistemomis. Mieste yra sankryžų, kur šviesoforo signalų intervalas turėtų būti operatyviai koreguojamas pagal esamus transporto srautus. Pavyzdžiui, H. Manto ir P. Lideikio arba N. Sodo ir N. Uosto sankryžuose dažnai tuo pačiu paros laiku susidaro spūstys tik viena kryptimi, o iš kitos sankryžų pusės srauto nėra. Žmonės priversti stovėti spūstyse, nors problemą galima labai lengvai išspręsti, tiesiog tuo metu pakeičiant šviesoforo signalo laiko intervalus. Paprastai tariant, daugiau žalios ten, kur daugiau mašinų.

Pravartu būtų  pagalvoti apie žalių rodyklių grąžinimą, kai kuriose šviesaforinėse sankryžose, juolab, kad kiti miestai neskuba jų nuiminėti. Tai leistų gerokai padidinti automobilių pralaidumą sukant į dešinę esant raudonam šviesoforo Reikalingas ir kur kas efektyvesnis bei tikslingesnis už kelių eismą atsakingų institucijų darbas. Kodėl Kelių eismo priežiūros tarnyba moka taip gerai surinkti baudas iš pažeidėjų, bet tiek mažai dėmesio skiria tinkamam eismo reguliavimui karštose miesto taškuose, kur vyksta remontai ir formuojasi spūstys?

 Apie greičio matuoklius

Neseniai kilo didelė diskusija apie numatomus įrengti greičio matuoklius įvairiose nacionalinės autostrados vietose. O kokia situacija su greičio radarais mūsų mieste?

Laikausi griežtos pozicijos, kad greičio matuokliai pirmiausiai turi būti skirti eismo saugumui užtikrinti, o ne baudoms iš vairuotojų rinkti, nes tas nuoseklus noras bausti žmones įvairiose situacijose dvelkia sovietinių apribojimų ir draudimų laikotarpiu.

Būtent pagal šį kriterijų ir turėtų būti parenkamos greičio matuoklių įrengimo vietos Klaipėdoje. Todėl kilo labai daug klausimų, kam H. Manto gatvėje buvo kurį laiką apribotas greitis iki 30 km/h ir dar įrengtas greičio matuoklis. Lyg savotiška gaudyklė baudos kvitams išrašinėti. Vertinant saugaus eismo situaciją, ties Mažvydo alėja H. Manto gatvėje įrengtų kalnelių visiškai užtenka, kad sutramdyti greičio mėgėjus. Sveikinu naujos miesto valdžios sprendimą šioje atkarpoje vietoje 30 km/h nustatyti 40 km/h greitį. Tai padidina eismo pralaidumą intensyvia H. Manto gatve. Tačiau greičio matuoklis šioje atkarpoje liko. Kam? Kokią funkciją jis atlieka?

Kur kas prasmingiau ir efektyviau saugaus eismo prevencijos prasme jis veiktų, pavyzdžiui,  S. Daukanto gatvėje, ties Vytauto Didžiojo gimnazija esančia pėsčiųjų perėja. Ypač prasidėjus mokslo metams čia labai padidėja moksleivių srautas.

Klaipėdos miesto eismo saugumo architektų požiūriu, greičio matuokliai statomi ten, kur yra ilgesnės gatvių tiesios atkarpos, bet kaip taisyklė, ten beveik nėra pėsčiųjų. Pavyzdžiui Mokylos g. viadukas ar Minijos g. ties „Grigeo“ įmone. Esu įsitikinęs, kad mieste greičio matuokliai kur kas didesnę naudą eismo saugumui duotų, jeigų būtų statomi ten, kur pėsčiųjų perėjose yra dideli žmonių srautai: prie darželių, mokyklų, ligoninių, poliklinikų, didesnių prekybos centrų.  

Apie miesto gatvių remontą

Kada prasidėjo Klaipėdos senamiesčio kai kurių gatvių remontas, turbūt nelabai ir pamename. Dalis gatvelių vis dar užtvertos barikadomis. Buvo džiugiai pranešta, kad sutvarkyta ir atidaryta Teatro aikštės prieigose esanti gatvelė. Bet kas iš to, jeigu ja važiuodamas patenki į akligatvį, esantį Žvejų gatvėje. Ten nesibaigiantis remontas. Vieną atkarpą sutvarkė. Dabar tvoromis užtverta prie Dramos teatro.

Dėl Žvejų gatvės remonto. Vis gi, sveiku protu yra sunku suvokti, kaip kelių šimtų metrų ilgio gatvelės neįmanoma sutvarkyti per 2 metus? Per tokį laiką nutiesiamos šimtakilometrinės autostrados. Jau dabar galima pasakyti, kad ši senamiesčio gatvelė tapo liūdno rekordo savininkė- ilgiausiai tvarkoma Klaipėdos gatvė, jeigu laiką padalinsime iš metrų. Eikime ten uždegti žvakutes, kaip liūdesio dėl valdininkų bejėgiškumo, ženklą. Bet aišku, kad tos žvakutės nepadės Žvejų gatvės restoranams, barams, parduotuvėms, kurios dėl užsitęsusių remonto darbų jau bankrutavo arba atsidūrė labai sunkioje padėtyje. Kas joms kompensuos prarastus klientus ir patirtus nuostolius?

Deja, tai ne vienintelis atvejis. Dar visiškai neseniai, žmonės spėliojo, kada užsibaigs kelio remonto darbai Antrojoje Klemiškėje. Net kelis metus žmonės ten matė tik stovinčią ir beveik nejudančią techniką.

Stulbino ir kai kurie sprendimai, kurie buvo priimti organizuojant eismą dėl uždarytų remonto atkarpų. Pavyzdžiui Tilžės gatvėje esančią pervažą buvo siūloma apvažiuoti per Baltijos pr./ Šilutės pl. žiedą. Jūs rimtai? Vairuotojai buvo nukreipiami ten, kur ir taip formuojasi kilometrinės spūstys.

Estakados virš Šilutės pl. statybos irgi tapo nesibaigiančiu amžiaus projektu. Net ir sulaukus šio stambaus objekto atidarymo turiu stiprią nuojautą, kad eismo reikalai mieste nepagerės. Visiškai neseniai miesto valdžia nutraukė Baltijos pr.- Taikos pr. žiedo rekonstrukcijos parengiamuosius darbus. Aišku, kad tai kainuos nemažus pinigus, kuriuos reikės sumokėti už netesybas, bei pirkti naują projektą ateityje. Planuoto tunelio per žibintų žiedą nebebus, o tai reiškia, kad spūstys, kurios susidarydavo įvažiuojant į miestą nuo autostrados į Šilutės pl. žiedą tiesog persikels į Baltijos pr. Nuo Vilniaus pusės nusileidus naujutėle estakada, teks kantriai laukti, kol pavyks įvažiuoti į Baltijos- Taikos pr. žiedą. Kokia prasmė investuoti milžiniškas lėšas į transporto įnfrastruktūrą, jeigu „butelio kakliuką“ iš vienos vietos tiesiog perkeliame į kitą?

Visi šie akibrokštai atsiranda dėl šeimininkiško požiūrio trūkumo. Kai jo trūksta, sutartys su rangovais sudaromos ne savivaldybės naudai, nėra tinkamos sutarčių vykdymo kontrolės, niekas neatsako jeigu darbai vėluoja ar daromi blogai.

Dar vienas keistas niuansas. Štai, savivaldybė pasidžiaugė, kad Švyturio gatvės atkarpa sutvarkyta ne tik iš biudžeto lėšų, bet ir panaudojant ten gyvenančių žmonių susimestus pinigus. Nepaisant tai, kad Švyturio gyventojai ir taip moka mokesčius savivaldybei, jie dar papildomai turi prisidėti prie gatvės remonto. Tai yra neteisinga, nes gatvė, kaip ir miesto aikštės, parkai ar krantinės yra viešoji miesto infrastruktūra, už kurios įrengimą ir priežiūra yra atsakinga savivaldybė. Sutikite, labai keistai atrodytų, jeigu savivaldybė paragintų gyventojus finansiškai prisidėti prie savo administracinio pastato remonto, o tai yra lygiai tokia pati viešoji infrastruktūra, kaip ir miesto gatvė, kuria gali naudotis visi.

Savivaldybė turėtų nutraukti tokius neteisingus miesto gyventojų „dvigubus apmokestinimus“, o Švyturio gatvės gyventojams (kaip ir kitų gatvių, prie kurių tvarkymo prisidėjo žmonės savo pinigais) grąžinti jų panaudotas lėšas.

Savaime suprantama, kad apžvelgdamas Klaipėdoje egzistuojančias eismo problemas ir siūlydamas, kaip jas reikėtų išspręsti, sutinku, kad į eismo organizavimo sprendimus reikia žūrėti kompleksiškai, pirmiausiai skatinant viešojo transporto plėtrą bei dviračių ir paspirtukų naudojimą. Šiam prioritetui įgyvendinti  turėtų būti tikslingai naudojamos ir iš automobilių parkavimo mieste surenkamos lėšos.

Bet, kitą vertus ir viešojo transporto srityje netrūksta paradoksų. Jau daugelį metų kryptingai vystoma miesto viešojo transporto sistema ir žmonės raginami iš automobilių pereiti į daraugiškesnį aplinkai transportą. Tačiau, kaip galima pasiekti šių tikslų, jeigu kai kurie viešojo transporto valdytojo sprendimai sukuria papildomus administracinius barjerus. Pavyzdžiui, Klaipėdos keleivinio transporto draudimas neleisti vaikų su paspirtukais į miesto autobusus, visiškai žlugdo darnaus judumo idėją. Vietoje to, kad vaikas savarankiškai pasiektų mieste esantį būrelį ar treniruotes su paspirtuku ir viešuoju transportu, tėvai priversti juos vežti nuosavais automobiliais. Ko vertos didžiulės investicijos į miesto viešąjį transportą, jeigu neleidžiama jomis naudotis ir nesukuriama žmonėms patogi pervežimo paslauga?

Šis tekstas yra autoriaus nuomonė ir nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.