Kirskim kartą ir iš peties: sulyginkim pensijos amžių su žmogaus mirtimi

Ar tikrai? Kuo pasiūlymas ilginti darbinį amžių skiriasi nuo ketinimų atidėti pensijos startą? Iš esmės – niekuo. Tai yra kalbėjimas apie tą patį, aprengiant turinį kitokiais žodžiais ir terminais.

Kai iš valdiškų tribūnų yra kalbama apie vieną ar kitą, iš tiesų yra kalbama, kiek ilgai žmogus gali mokėti mokesčius valstybei bei jos socialiniam draudimo fondui ir kaip ilgai jis negaus išmokų iš šio fondo.

Senstant visuomenei arba skurstant ekonomikai, socialiniai biudžetai patiria spaudimą. Įplaukos mažėja, o mokėti pensininkams reikia vis daugiau.

Kuo ilgesnis darbinis amžius arba kuo didesnė pensinio amžiaus riba, tuo geriau biudžetui.

Ir vieno ir kito laikotarpio ilginimas arba didinimas leidžia pasiekti socialinio biudžeto balansą. Tai leidžia sutvarkyti finansinius srautus ir kokybę, bet ar tai turi ką nors bendra su žmonių gyvenimo kokybe?

Teoriškai, taip. Tiek žaliosios knygos, tiek politikai kalba, kad svarbiausias tikslas yra sudaryti galimybių dirbti kuo ilgiau,  mat tai leistų žmonėms jaustis reikalingais, visaverčiais, savarankiškais.

Tačiau gyvenimo praktika yra kitokia. Darbo rinka išmeta vyresnius. Išstumia negailestingai, be kelio atgal. Tai yra mūsų gyvenimo norma, kuri gali turėti išimčių, tačiau dėl to esmė nesikeičia.  Sulaukę maždaug 50-ies, o dažnai ir anksčiau, žmonės nuslenka į atgyvenusių, nebereikalingų kategoriją.

Galima kiek tik nori svajoti apie senjorų integravimą, mokymus, išlikimą darbo rinkoje, tačiau tai situacijos nekeičia ir greitai nepakeis. Garsiai neišreiškiamas, tačiau kaulų smegenimis juntamas spaudimas trauktis yra viena didžiausių šio gyvenimo laikotarpio problemų. Ir ne tik dėl žmogui būdingo poreikio jaustis reikalingu, būti kažko reikšmingesnio dalimi. Pirmiausia – dėl gresiančio pajamų praradimo ir skurdo.

Bandoma sukurti įspūdį, kad ilgesnis darbinis amžius ar didesnė pensijos riba yra kelias į senjorų laimę. Ir tai yra viena ciniškiausių politinės retorikos apraiškų, nes gyvenime  bent jau kol kas yra priešingai.

Dabar Lietuvoje išankstines pensijas, kurios yra mažesnės, gauna apie 6 tūkst. žmonių, o jų prašančiųjų skaičius pastaraisiais mėnesiais didėja kartais.

Tik 1 iš 10 sugeba arba nori išsilaikyti samdomo darbo rinkoje.

Likusiems devyniems bet kokia užuomina apie privalomai ilgesnį darbinį amžių arba vėlesnę pensiją reiškia, kad šis streso užnuodytas laikotarpis, kai reikia nagais ir ragais kovoti už išlikimą ten, kur tavęs nebenori, gali ilgėti. Žmogus patenka į  žirkles: darbdavys stumia lauk, o valstybės sako – tu gali ir privalai.

Argumentas, kad nieko nekeičiant neliks pinigų pensijoms, nėra sąžiningas. Kai žmogus praranda darbą arba serga, jis gauna valstybės nustatytas išmokas.  Kitaip sakant, pensijos ar kitokių ribų kaitaliojimas yra tarsi finansinis futbolas – truputį atimi iš žmogaus, truputį nuskeli iš kitos finansinės eilutės. Darbo nemažai, o turinys ir galutinė finansinė išraiška maždaug tokia pati.

Pensijos laiko stumdymas pagal valstybės socialinio draudimo fondo deficito dydį yra techniško, buhalteriško ar biurokratinio mąstymo rezultatas. Tokia praktika nebeleidžia atskirti, kas yra tikslas – fondo balansas ar žmonės.

Bandymai spręsti problemas stumdant karteles liudija, kad ši sistema artėja prie natūralios mirties. Tačiau kol ji egzistuoja, turėtų egzistuoti kitokie kriterijai bei erdvė manevro laisvei. Galbūt proporcija – kiek metų reikia mokslams, darbui ir laisvei nuo veiklos, skirtos pavalgyti ir mokėti mokesčius. Proporcija pagal vidutinę gyvenimo trukmę.

Dalis žmonių galėtų ar norėtų rinktis tolesnį darbą su mokesčiais trečiajame laisvės etape. Kiti galbūt labiau norėtų skaityti, tapyti, keliauti, dirbti sode ar įgyvendinti primirštas svajones.

Neklyskime manydami, kad „Žalioji knyga“ nėra privaloma, ji tik skatina diskusiją. Kol viskas neblogai, jos nereikia. Bet kai tik reikalai eina žemyn, bet kokia EK eilutė vietiniams politikams tampa svariu argumentu.

Niekas dabar nežino, kokia situacija bus po 5 ar 15 metų atėjus kitai eilinei ekonomikos ar darbo rinkos krizei. Bet jeigu kada kiltų mintis vėl sutaupyti stumdant darbinį ar pensinį amžių, tai geriau būtų kirsti iš peties. Sulyginti jį su žmogaus mirties diena. Būtų labai asmeniškas valstybės santykis su kiekvienu jos piliečiu, o žmonės  bent jau tiksliai žinotų, kad gerovė senatvėje ar jaunystėje yra jų pačių asmeninis reikalas. Nėra lūkesčių – nėra ir problemos.