Kartu mūsų daug, mūsų neįveiks

Dauguma žmonių, be abejo, yra geri, bet pasyvūs arba tiesiog nežino, ką daryti. Kai kam viskas vienodai - ir toliau socialiniuose tinkluose save „postina“ bare apsikabinusius alų, o „anie tegul išsišaudo“. Kai kas mato progą toje situacijoje pasipelnyti, o kai kas iškart imasi ryžtingai veikti ir padėti kuo gali... Kaip Daniel Lupshitz, kuris bene pirmasis iš Lietuvos tapo legionieriumi ir išvyko ginklu ginti ne tik Ukrainos, bet ir visų mūsų laisvės. Nes iš esmės dabar Ukrainoje sprendžiasi ne tik jos, ne tik Rytų Europos, bet gal ir pasaulio likimas branduolinės grėsmės akivaizdoje...

Po šito karo pasaulis neabejotinai bus jau kitoks. Tiktai KOKS? Tai labai daug priklauso nuo mūsų visų, ne tik nuo ukrainiečių.

Ne visi gali būti tokie kaip Daniel Lupshitz, bet vis vien reikia aiškiai apsispręsti, kurioje tu pusėje, užuot laukus, kuo visa tai baigsis, ir daryti jau dabar tai, ką gali... delsimas gali būti tiesiog lygus mirčiai...

Kovo 4-ąją septyniais mikroautobusais (3 iš Klaipėdos, 4 iš Šilutės) išvežėme humanitarinę pagalbą Ukrainai, o iš Lenkijos-Ukrainos pasienio parvežėm 50 karo pabėgėlių (moterys su vaikais ir 1 šešiolikmetis).

Mes susibūrėme draugėn spontaniškai, iki tol kai kurie visai nebuvom pažįstami. Kai kurie prisijungė, kai tik pamatė socialiniuose tinkluose žinutę, ir pasivijo jau išjudėjusį karavaną. Visi tai padarė savo asmeninėmis lėšomis, kas neturėjo savo mikroautobuso - išsinuomojo. Neieškodami rėmėjų, nesvarstydami, kiek tai kainuos, nes nebuvo svarbu, norėjosi tiesiog veikt, ir tuoj pat.

Kažkaip iškart tapom gerai veikiančia komanda, tarsi būtume jau ilgai dirbę. Veikiame ir toliau. Tačiau, regis, nė vienas iš mūsų savo socialinėse paskyrose apie tai beveik nieko neparašė (veiksmo žmonės, nėr kada...). O aš dabar galvoju, kad vis dėlto būtina apie tai informuoti, nes tai gali padėti kitiems sužinoti, ką, kas ir kaip daro, dalintis patirtimi ir informacija, kad padėtume išvengti nereikalingų klaidų ir veiksmai būtų labiau koordinuoti ir efektyvūs.

Ne viskas mums vyko sklandžiai. Atvykus numatyton vieton į Chelmą prie PL-UA sienos gavome nusnausti keletą valandų, iškrovėme atvežtą labdarą, susitikome su koordinatoriais... Bet žmonių, kurie turėjo mūsų laukti jau nebuvo, - išvažiavo traukiniais į Varšuvą, nors ten jau viskas ir taip perpildyta.

Pasienyje yra tam tikra sumaištis, bet visi labai geranoriški, kantrūs, mandagūs ir tomis sąlygomis situacija valdoma pakankamai neblogai. Su koordinatorių lenkų pora čia pat susiorganizavome tam tikrą štabą, paskleidėme informaciją, paskambinome visiems, kam galėjome, ir per dieną surinkome žmones, norinčius važiuoti Lietuvon. Iš eilės po vieną pilni žmonių išvažiavo visi mūsų autobusiukai. Vakarop jų buvo tiek, kad ne visus galėjome paimti.

Daug kas iš viso nežino, kur vykti, neturi jokių kontaktų. Čia labai padėjo, kad tarp mūsų buvo moteris, kuri daugiausia akis į akį bendravo su pabėgėlėm ir įtikino vieną visai sutrikusią ukrainietę, vardu Ana, kad jai su dviem sūnumis (paaugliu ir šešiamečiu) Lietuvoj bus saugu. Julius (vienas iš mūsų) ją apgyvendino savo įrengtame vasarnamyje.

Mudu su žmona savo išsinuomotu autobusiuku išvykome paskutiniai su 10-ia žmonių, pasitraukusių iš bombarduojamo Charkivo, nors vietos teturėjome tik 7-iems...

Lenkų policininkai, stabdę mus dviejuose pasienio postuose, kažkaip buvo labai supratingi ir nors tikrino pasus, bet žmonių „neskaičiavo“...

Kelionė truko keliolika valandų, keliskart sustojome prasimankštinti ir užkąsti. Moterys nesiskundė, sakė, kad važiuoti perpildytoje trasnporto priemonėje joms buvo komfortiška, palyginti su tuo, kaip jos važiavo traukiniu iki sienos. Ten vietos buvo tik stovėti, žmonės išmesdavo bagažą, kad tilptų dar bent vienas, pasakojo, kad visi peronai nusėti išmestais daiktais, o lipant į vagonus vyksta tikri mūšiai dėl vietos...

Lietuvoje tris iš jų pasitiko pusbrolis ir nusivežė į Šiaulius. Kitoms buvo sutartas priėmimas Klaipėdoje. Davėm joms savo telefonus, kad kreiptųsi, jei kiltų kokių klausimų ar reiktų kokios pagalbos.

Po darbo savaitės, ketvirtadienio vakarą, su žmona nuvažiavome Klaipėdon aplankyti savo ukrainiečių. Tapome labai artimi po tos kelionės. Kelios moterys su vaikais jau buvo išsinuomojusios butą.

Norėjo išsinuomuoti atskirą butą dar viena moteris, vardu Svieta, su dviem mažametėm dukrytėm. Skelbime susirado, sutarė už 350 eurų. Jos trys ir mudu su žmona atvykome apžiūrėt, padėt jai susitvarkyt formalumus...

Šeimininkas ne iškart atidarė duris... Atsiprašė, kad rūkė... Aprodęs savo trijų kambarių butą pasakė, kad pageidautų sutarties ne mažiau kaip pusei metų ir pirmos įmokos už du mėnesius į priekį. Po to pradėjo mykti, kad 350 eurų yra jau per mažai, nes kainos visur kyla... esą jis nieko nesiekia apgauti, bet paatviravo, kad ir sau „nenori nagų nusigraužti“ išnuomojęs per pigiai, esą kol važiavome jis jau gavo porą pasiūlymų už 420 ir 450 eurų...

Tarpusavyje pasitarę nutarėme atsakyti tam vyrui. Jis, beje, gerai žinojo, kas atvažiavo nuomotis... Gal nagų nenusigrauš, gal ir gaus ko nori, mums tai jau nesvarbu.

Kitą dieną Svieta gavo išsinuomoti kitą tinkamą butuką už padoresnę kainą, į kurį ir persikėlė.

Žmonių visur yra visokių. Tačiau daugybei jų ne tas pats, jie nori ir yra pasiruošę nuoširdžiai padėti, tik ne visada žino kaip. Visiems, kas imasi parvežti žmones, reikia elgtis labai atsakingai, negalima parvežus tiesiog kur nors išlaipinti ir palikti likimo valiai, neva savo gerą darbą jau atlikau, o jie jau dideli - patys susitvarkys.

Tai nėra geras darbas, tai nežmoniška, neatsakinga, taip tiesiog negalima. Būtina apgalvoti, susitarti, kaip ir kur atvykusieji bus apgyvendinti Lietuvoje. Kontaktuokite su savivaldybėmis ir kitomis organizacijomis, palaikykite su pabėgėliais nuolatinį ryšį, jeigu jie neturi giminaičių arba kas jais čia pasirūpina, padėkite jiems susirasti darbą, patarpininkaukite įvairiais kitais klausimais, galų gale apginkite nuo vietinių nedorėlių.

Nebūtina visiems lakstyti į Ukrainą parvežti žmonių. Yra gausybė veiklos ir čia, vietoje. Dalis iš mūsų naujos komandos dabar aktyviai rūpinasi atvežtaisiais, ieško būstų ir darbo atvykstantiems jų šeimų nariams ir draugams, padeda susitvarkyti dokumentus.

Be to, teisingai elgiantis prasideda ir tikri stebuklai. Pradėjo tarsi iš niekur rastis žmonių, kurie siūlo savo paslaugas, pasiruošę padengti kelionės išlaidas, nemokamai skirti transportą, nekalbant apie labdarą.

Tik jei šito imatės, darykit viską skrupulingai tiksliai, atsakingai ir skaidriai, nes kitaip stebuklai pasibaigs. Tai dėsninga.

Gerų žmonių pasaulyje yra neabejotinai kur kas daugiau, tik jie dažniausiai neorganizuoti. Blogis beveik visada yra organizuotas kur kas geriau, kitaip jis tiesiog neišgyvena, tarsi koks virusas be jį maitinančios užzombintos ląstelės. Tačiau kai pradeda organizuotis gerieji, blogiui tenka pasitraukti.

Kartu mes stiprūs ir neįveikiami. Ukraina laimės, laimės ir Rusija, nes aš kažkodėl tikiu, kad po šito karo ji taps visai kitokia, nebe ta stalininė agresyvi melo imperija, tarsi vėžys metastazuojanti kur tik pasiekia, kuriai bus vertybė žmogus, o ne kuo daugiau pavergtos teritorijos.

Tikiu, kad kažkiek atsibus ir demokratiškieji Vakarai su savo pseudovertybėmis, o sykiu ir mes.

Dabar Ukraina išgrynina tikrąsias vertybes.