Juozas Šikšnelis: „Talibano ideologija ir be ginklų sėkmingai skverbiasi į mūsų gyvenimą"

Juo labiau, kad mano neseniai suvokta išvada teigia, jog talibams net stengtis nereikia, nes jų ideologija ir gyvenimo būdas lyg blogas kvapas smelkiasi pro visus plyšius į mūsų pasaulį, kurį nepaliaujame vadinti laisvu bei demokratiniu.

Nesileisiu į ekonomikos, užsienio politikos ir gretimas mūsų gyvenimo sritis ne todėl, kad čia trūksta talibaniškumo, aiman, ekonomikoje, o ypač užsienio politikoje talibanizmas seniai persipynė su chunveibizmu ir Kampučijos khmerizmu, bet palieku šias sritis specialistams.

Apsistosiu ties kultūros, sau artimesnės sferos, talibanėjimu.

Vienos tiesos sakymas vienu balsu ar bent intonacija gajus ir tarp menininkų.

Ypatingai kai reikia pasmerkti išsimušusį iš natų ir bandantį traukti savo giesmę, savu balsu gentainį.

Tada sukyla pulkai teisingumo angelų ir sutrina į dulkes išsišokėlį.

Bet tai tik lapeliai ant nuogų šakelių, žiedeliai išsprogsta skirstant lėšas projektams Kultūros taryboje.

Čia talibanui atsiveria platesni veikimo horizontai nei lygumos Afganistano šiaurėje. 

Kiek noriu, tiek balų skiriu ir ką tu man padarysi?

Vsio zakono.

Jei tema aktuali ir nieko negali prikišti, tada paraiška netvarkinga, trūksta projekto sklaidos.

Kitaip sakant eksperto talibo bagaže ginklų asortimentas daug platesnis nei Rembo.

Ir jeigu pastarasis yra paskelbiamas už įstatymo ribų, nes žudo karius ir policininkus, tarp kurių ne visi neigiami, tai ekspertas talibas yra visada teisus, nes balus rašo objektyviai, griežtai prisilaikydamas nurodymų.

Tai kas, kad nurodymai ne sveiku protu, bet Prokrusto lovos tai yra formaliu principu grįsti.

Telpa į griežtus nurodytus rėmus ar ne?

Taip atmetami talentingų autorių ar aktualios tematikos kūriniai.

Negavę dotacijos iš Kultūros tarybos, autoriai plataus pasirinkimo neturi: ieškoti rėmėjų ar krapštyti savo piniginę.

Ir tuo dar niekas nesibaigia, nes išleidus knygą už savas ar rėmėjų lėšas, atsiranda problema ją platinti – knygynai kratosi tokių leidinių.

Belieka stovėti turguose ar prie bažnyčios ir siūlyti praeiviams „po pigiaja“, kad bent iš dalies kompensuoti išlaidas.

Beje, bibliotekų  dažniausiai tokie leidiniai nepasiekia.

Kitas talibanizmo atvejis yra kultūriniai leidiniai ir juose sėdintys talibai/es, formuojantys originalios kūrybos puslapius.

Charakteringi atsakymai autoriams: ačiū, bet nespausdinsime, manęs neužkabino.

Štai kur šuo pakastas: prakaituoji, stengiesi, gaudai kaifą kurdamas menišką tekstą, užuot pakabinęs kelis šimtus gramų sveriantį švino gabaliuką, kad užkabintų.

Turėtų užtekti kelių šimtų gramų.

Talibui atrodo, jog jis vienas sprendžia už visus skaitytojus, jei manęs „neužkabino“, vadinasi nieko neužkabins, nes aš esu...

Kažkur girdėta ir daug kartų kartota.

Aš esu alfa ir omega, pradžia ir pabaiga, nuo manęs prasideda literatūra sulig manimi ji ir baigsis.

Talibanui nereikia modernių ginklų, kuriuos pametė karštligiškai besitraukdami amerikiečiai.

Talibano ideologija be ginklų sėkmingai skverbiasi į mūsų gyvenimą.

Vis gilyn ir gilyn.