Juozas Šikšnelis: „Keliauti – reiškia įveikti atstumą iš taško A į tašką B. Nesvarbu kaip: Lamborgini, Žiguliais, brikele, kupranugariu"...

Keliauti

Keliauti – reiškia įveikti atstumą iš taško A į tašką B. Nesvarbu kaip: Lamborgini, Žiguliais, brikele, kupranugariu, ar pasikinkius slibinus iš pasakos. Svarbu judėti ir persikelti erdvėje.

Tikslas – nesvarbu, nes daugiausia keliaujama be jokio tikslo, arba tikslas yra pati kelionė, bet nebūtinai, nes galima išskirti svarbesnius kelionių tikslus: tarnybiniai reikalai, kai reikia patikrinti kitame mieste veikiantį filialą (revizor prijechal – revizorius atvyko, rusiškai), šeimyniniai, kai vykstama aplankyti gimdytojų po kelių metų pertraukos arba kur buvus nebuvus atvyksta uošvienė, širdies reikalai, kai jaunikis/jaunoji vyksta susipažinti su būsimaisiais uošviais. Sveikatos reikalais, kai į stambesnį medicinos centrą vykstama ko nors išsipjauti.

Dar dažnai vykstama į kitą miestą nusikalsti: arba ką nors nugvelbus bėgti atgal, arba ką nors pritalžius irgi bėgti kiek kojos neša.

Anaiptol čia išvardinti ne visi kelionių tikslai, nes dabar, prakutusių lietuvaičių tikslas yra keliauti į užsienį. Ką, nebuvai Antalijoje?

Nebuvau.

Atsakau iš gėdos nudelbęs akis į gimtąją žemę, kurioje yra tokių grožybių, kurių neatstos nė šimtas vienon vieton sudėtų Antalijų.

Toliau ginčytis beprasmiška, nes užsienio kelionėmis susirgęs asmuo daug blogiau už antivakserius, jis girdi tik save ir už jo kalbą gražesnės muzikos nėra, o tiesa yra viena kaip sovietų laikais, jo tiesa.

Keliauti galima tik realiu laiku, visa kita yra fantastų išmonė arba dėl stambių aerouostų darbuotojų streikų atšaukti skrydžiai ir minios keleivių, leidžiančių laiką aerouostų laukiamuosiuose tiesiog ant grindų, jei randa vietos ištiesti kojas.

Visokio plauko specialistai užpila keliautojus patarimais, kaip išvengti nesusipratimų svečioje šalyje, bet vieno patarimo įkalti į galvą nesugeba: diegti savo įpročius nuvykus į tarkime Vietnamą ar Iraną.

Pasekmės kartais ištinka tragiškos, bet neveltui sakoma, jog nuo savęs sunkiausia pabėgti, todėl naujalietuvis įvedinėja savo įprastą tvarką, kol neužsirauna.

Rengiantis į kelionę, apdairiai apsirūpinama visais būtinais daiktais visiems gyvenimo atvejams, bet ar pastebėjote dėsningumą: praktiškai visada ką nors pamirštama. Ir tai dažniausia ne sąvaržėlė, o raktai, telefonas, jo pakrovėjas, draugų adresas, netgi piniginė su banko kortelėmis ir grynaisiais.

Kasdienybėje, niekur nejudant, dažnai skundiesi esąs neturtingas, bet pabandyk įsiruošti kelionėn ir tada pasimato visi tavo turtai, ypač jei krauti daiktus patiki žmonai.

Svarbiausia, kad pakuojami daiktai, kurių neprireiks per amžių amžius, protu tą suvoki, bet ranka nekyla jų atsisakyti.

Šioje vietoje reikėtų atsiminti, koks atėjai į šį pasaulį: nuogas, neapsirūpinęs daiktais visiems gyvenimo atvejams, toks turėtum ir išsirengti į kelią: nesvarbu tolimą ar artimą, iš kurio sugrįžtama ir iš kurio nepareinama.