Jonas Liorancas: svetima, nesuprasta, nepamilta. Suklupimo akmuo visada būna Klaipėdos kraštas ir Mažoji Lietuva

Taip. Kaip tarnaitė, kaip tavo pavainikius išauginusi merga, bet taip ir nepamilta, nesuprasta.

Kada Sausio 15-osios proga atsargos pulkininkas leitenantas postringauja apie sukilimą, tačiau čia pat dėlioja puolimo planus, kryptis, tuomet tenka suabejoti ar tai tikrai galima vadinti sukilimu.

Tilžės aktas naudojamas kaip pagrindinis argumentas, paremti nuomonei, jog tai buvo sukilimas.

Tuomet referendumas dėl Krymo irgi pateisina okupantų pozicijas. „Paprasti žmonės“ norėjo, todėl mes išpildėm jų valią.

Tilžės akto signatarų romantinę poziciją, vokiško nacionalizmo fone, galima suprasti, tačiau vis tiek tai niekaip negalima pavadinti sukilimu.

Vienintelis Audrius Bačiulis, iš medijų kalbėtojų, įvardija tiesiai šviesiai – mes užkariavom. Tai buvo karinis, vėliau diplomatinis laimėjimas, kad jauna Lietuvos respublika gavo išėjimą prie jūros. Tačiau santykis su užkariauta teritorija toks ir liko – šeimininko ir tarnaitės.

Kada mano mylimas ir gerbiamas istorikas medijų kanaluose nuolatos postringauja – mes, lietuviai-katalikai – vėliau prideda – krikščionys – tarsi deda lygybės ženklą tarp katalikybės ir krikščionybės.

Kas, beje, yra pats bukiausias kvailo baudžiauninko mąstymo štampas.

Tada taip ir norisi paklausti: o tai ką daryti mums, kurie esame lyg ir lietuviai, bet ne katalikai? Tai mes nelabai lietuviai?

Ar truputėlį mažiau lietuviai? Jūs – pavainikiai. Benkartėliai.

Krikščionybė su savo turiniu ir konfesiniais pasidalijimais yra antrasis suklupimo akmuo medijų kalbėtojams.

Kadangi Didžiojoje Lietuvoje niekada nebuvo suprastas krikščionybės turinys, tai suprasti, su kuo ir kaip valgyti liuteronybę, niekaip neišeina.

Didžioji problema, kad Liuteronų bažnyčia neatsiejama nuo Klaipėdos krašto/Mažosios Lietuvos ir jos viso kultūrinio paveldo.

Per paskutinį šimtmetį naratyvas buvo formuojamas labai paprastai – reikia iškastruoti, ištrinti, eliminuoti bet kokį liuteronų, kunigų minėjimą, tarsi jų čia niekada ir nebuvo.

Tais atvejais, kai neišvengiamai reikia paminėti kunigą, bažnyčią ar kažką panašaus, buvo naudojami žodžiai „pastorius“, „kirchė“, pabrėžiant, kad jie čia kitokie, biškį vokiečiai, svetimi. Benkartėliai.

Pradžioje prie to prisidėjo šeimininko-tarnaitės santykis, o atėjus sovietams, jo minkštųjų galių dainiai kuo puikiausiai perėmė tą naratyvą ir jį įtvirtino.

Kad neatrodytų, jog bambu ar verkšlenu, imkime ir atsiverskime 450 metų jubiliejui išleistą Martyno Mažvydo Katekizmą (1997m.).

Leidimą inicijavo ir finansavo LR Prezidentas.

Tuometinis Prezidentas A. M. Brazauskas į skaitytoją kreipiasi „Brangus abituriente“ – nežinau, čia gal tais metais baigusiems mokyklą ši knyga buvo dalijama, kitu atveju, toks kreipimasis keistas.

Keistai nuskamba mintis, kad M. Mažvydas knygą dedikavo Lietuvai.

Prie šios minties dar sugrįšiu.

Šį leidimą parengė hab. dr. Bonifacas Stundžia ir dr. Ritutė Šepetytė. Įvadinį žodį parašė sovietų minkštosios galios dainius J. Marcinkevičius.

Garbaus beigi labai mylimo poetos seilėjimuose pirmiausiai iškeliama KNYGA ir RAŠTAS.

Tai čia tas pats kaip aukštinti telefonų abonentų knygą (irgi toks senovinis išradimas, kuris buvo kiekvienuose namuose, kur buvo laidinis telefonas), nes tai knyga, ir ten daug ko prirašyta.

Jei knygos neskaitei, nesupratai, tai Katekizmas taip ir liko tau tiktai knyga. J. Marcinkevičiui M. Mažvydas kreipdamasis į skaitytojus „Broliai, seserys“ kreipiasi tarsi apaštalas. Rimtai?

Kreipiasi jis kaip kunigas, bet gi tau garbus poetas, tai tik pradinių klasių mokytojas, kuris durnus būrus moko skaityti, ar ne?

Gi taip ji nupaišei savo poemoje. Toliau sovietų dainius M. Mažvydą vadina Renesanso žmogumi, poetu, vertėju, kompozitoriumi, didaktu, chorvedžiu ir netgi ūkininku, bet niekaip jam neapsiverčia liežuvis įvardinti, kad Martynas Mažvydas pirmiausiai buvo kunigas.

Tarybinis dainius savo pezalus ir seilėjimąsi užbaigia kontekstualiu debilizmu – Prie Knygos, prie savo kalbos ir rašto lenkiamės lyg prie šventosios ugnies – pagoniškas įvaizdis, kalbant apie knygą, kurios tituliniame puslapyje aiškiai parašyta: Soli Deo gloria.

Sugrįžkime prie „dedikacijos“ Lietuvai. Ar tai dedikacija, ar kreipimasis Ad Magnum Ducatum Lituaniae yra didelis klausimas.

Bet, kad būtų aiškiau pacituosiu pilną tekstą: „Didžiajai Lietuvos Kunigaikštystei. Laimingoji tėvyne didžių valdovų, garsinga Lietuva, Dievo žodžius gryna priimki širdim, kad kai duosi teisme aukštajam apyskaita savo, neprispaustų tavęs pyktis teisėjo baisaus.“

Jei tai dedikacija, tai tikrai niekada nenorėčiau tokios gauti. Jei tai ne perspėjimas laimingai tėvynei apie gresiantį Dievo teismą, tai bent jau raginimas, kreipimasis į ją, kad atsigręžtų į Dievo žodžius ir priimtų juos gryna širdimi.

Į tėvynę jis kreipiasi lotyniškai, ne lietuviškai, nes puikiai supranta, kad jei ši knygelė ir pasieks kitą Nemuno krantą, tai bus įkandama tik aukštesnio išsilavinusio sluoksnio žmonėms, kurie nebūtinai mokės lietuviškai.

M. Mažvydas ne šiaip atsidūrė kitam Nemuno krante.

Jis tikėjimo tremtinys, nes bėga nuo represijų, bėga iš Lietuvos dėl savo tikėjimo Kristumi, ir randa prieglobstį Rytų Prūsijoje.

Jis rašo šią knygą, ne tam, kad būtų pirmas, o tam, kad žmonės pažindami Kristų, per tikėjimą rastų išganymą.

Kalbėti apie demokratizmą, kaip tai daro M. Marcinkevičius, tai pasakyti, kad nieko taip ir nesupratau. Kalbėti, kad ši knyga dedikuota Lietuvai? Tikrai?

Garbių rengėjų darbas irgi nusipelno pastabų.

Kai 17psl. randi „paredaguotą“ M. Mažvydą, kur originaliame tekste aiškiai matai Deus, o lietuviškame vertime dievas (iš mažosios raidės), tai kyla daug klausimų, bet šiam kartui gana, tebūnie tai korektūros klaida.

Tad jeigu ką, tai pirmąją lietuvišką knygą parašė liuteronų kunigas Martynas Mažvydas, o ją išleido Rytų Prūsijoje, kurią įkūrė taip lietuvių nemylimi kryžiuočiai.

Tai principe ir viskas, ką norėjau pasakyti.

Nepabaiga.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.