Jolanta Blažytė: Vaikai - skaitmeniniame kalėjime?

Dar pandemijos pradžioje, uždarius visus pasaulio vaikus tarp keturių namų sienų, ramiausias šioje situacijoje išliko Bilas: „Kokios problemos? Juk yra technologijos.." .

Ir šis Bilo žodis netrukus virto kūnu: Bilas, kartu su Niujorko meru Andrew Coumo ir buvusiu Google CEO Eric Schmidt Niujorko mokyklose paleido pilotinius projektus, kurie įrodys (būtinai įrodys, nes Bilas įrodo viską, ką tik užsimano), kad nuotolinis mokymas yra labai gera ir naudinga idėja.

„Deja, šie neva išsilavinę žmonės nelabai žino, ką reiškia išsilavinimas", - taip šias Bilo užmačias pakomentavo žymus visuomenės veikėjas ir daugelio universitetų lektorius Satish Kumar. Jis dar Bilui paaiškino, kad lotynų kalboje žodis educare reiškia vystyti tai, kas jau yra.

Toliau pacituosiu Satish Kumar kreipimąsi į pasaulio bendruomenę:

„Kiekvienas žmogus ateina į šią žemę su savo unikaliu potencialu. Tikrojo mokytojo pareiga yra atrasti ir sustiprinti tą potencialą, pasitelkiant rūpestį, dėmesį ir empatiją.

Pati nuostabiausia švietimo misija - išsaugoti pasaulyje žmonijos, kultūrų ir talentų diversifikaciją (skirtingumą), naudojant decentralizuotas ir personalizuotas mokymo sistemas.

Gera mokyklos bendruomenė nėra ta bendruomenė, kurioje visi besimokantys yra kontroliuojami nuotoliniu būdu. Gera bendruomenė yra ta, kurioje visi jos nariai - vaikai, mokytojai, tėvai - dirba tam, kad surasti teisingus kelius į supantį pasaulį ir atrasti buvimo tame pasaulyje prasmę.

Skaitmeninis mokymas, naudojant nuotolinę kontrolę, visiškai sunaikina tikrąją ir holistinę švietimo misiją. Nuotolinis mokymas į vaiką žiūri taip, tarsi jis būtų tuščias indas, kurį reikia prikimšti išorine informacija.

O informacijos turinį ir kokybę nustato žmonės, kurie siekia iš švietimo sistemos gauti tam tikrą rezultatą. Ir šis rezultatas yra dažnai susijęs su siekiamybe žmones paversti instrumentais, uždirbančiais korporacijoms pinigus.

Tokia centralizuota ir skaitmenizuota mokymo sistema sunaikins žmonių unikalumą, bendruomenių kultūras ir įdiegs korporatyvinę monokultūrą.

Kai mokytojas moko vaiką nuotoliniu būdu, jis yra linkęs jausti, kad vaikas neturi nei kūno, nei rankų, nei širdies, o turi tik galvą.

Kompiuteriai negali išmokyti vaikų geranoriškumo, nuoširdumo ir pagarbos vienas kitam. Tik realioje mokyklos bendruomenėje vaikai kartu ne tik mokosi, bet ir bendrauja, valgo, žaidžia, kuria, keliauja, sportuoja, džiaugiasi, liūdi, juokiasi, verkia.

Švietimas - tai ne tik informacijos kišimas į galvą. Švietimas, pirmiausia, -tai gyvenimo patirtis. Sėdint priešais kompiuterį nėra jokių galimybių įgyti socialinius įgūdžius.

Atiduoti mūsų vaikų ateitį į skaitmeninių oligarchų (Google, Microsoft, Amazon) rankas yra tas pats, kas atiduoti juos į skaitmeninę diktatūrą. Demokratinės visuomenės niekada nepateisino karinės diktatūros. Tai kodėl dabar staiga pradėjome pateisinti skaitmeninę diktatūrą?

Mes jau turime neigiamas patirtis ir žinome, kad algoritmų, dirbtinio intelekto, biotechnologijų, nanotechnologijų ir kitų išmaniųjų technologijų pagalba žmonės yra kontroliuojami, yra manipuliuojama jų sąmone, tuo pačiu naikinat ir demokratines vertybes.

Ir vietoj to, kas investuoti į aukštas technologijas, mes pirmiausia turime investuoti į Žmogų".

Štai toks S. Kumar tekstas, kuris idealiai atkartoja mano mintis.

Yra visokiausių sąmokslo- nesąmokslo teorijų, besisukančių apie galingąjį Bilą Geitsą. O aš, besiremdama S. Kumar įžvalgomis ir matydama liguistą Bilo troškimą sunaikinti „gyvai" veikiančią švietimo sistemą, savo ruožtu sukursiu dar vieną sąmokslo teoriją (ai, vis tiek nėra ką veikti per karantiną).

Taigi mano teorija tokia:

Bilui nereikia tokių Žmonių, kurie į šią žemė ateina realizuoti jiems Dievo duotus talentus ir vystyti savo kūrybinį potencialą.

Bilui nereikia tokių žmonių, kurie mokytųsi bendrauti, mylėti, jausti, atjausti, džiaugtis, verkti ar tiesiog švelniai apsikabinti (žodis „apsikabinti" šiuo atveju tinkamas tik vakcinų reklamoje).

Bilui nereikia tokių žmonių, kurie nori eiti savo keliu, vedami savo išminties, o ne Bilo įgeidžių.

Bilui reikia tiesiog bejausmių, savo gyvenimo prasmės nesuvokiančių kiborgų, kurie vietoj galvos ant kaklo nešiotų didžiulę ir visokios informacijos prikimštą dėžę, reikalingą, pavyzdžiui, Microsoft kompanijos pelnui didinti.

Bilui reikia tokių kiborgų, kurie dieną naktį sėdėtų prie kompiuterio dėžės ir būtent iš jos išsiiminėtų visas nuorodas apie tai, ką jiems reikia galvoti, ką mylėti, iš ko tyčiotis, už ką balsuoti ir pan.

Bilui reikia kiborgų, kurie savo viduje sproginėjančias emocijas panaudotų ne savosios gyvasties ir esaties suvokimui, bet Bilo farmacijos įmonėse pagamintų psichotropinių vaistų apyvartos didinimui.

Bilui reikia kiborgų, kurie būtų kaip įmanoma siauresnio mąstymo ir kaip įmanoma platesnių gebėjimų, reikalingų atlikti tik tam tikras funkcijas, naudingas išskirtinai Bilo sukurtam pasaulio modeliui aptarnauti.

Štai tokia mano sąmokslo teorija ir ji yra gerokai stipresnė už tą, kuri teigia, kad Bilas vakcinų pagalba nori sumažinti pasaulio populiaciją. Mat remiantis manąja sąmokslo teorija, vakcinų šiam tikslui pasiekti nereikės.

Užteks tik visam laikui mokyklose įdiegti nuotolinį mokymą ir vaikai taps kiborgais. O tie, kurie vis dar norės būti Žmonėmis, šiame technologijų pasaulyje vietos tiesiog nebeturės. Jie išnyks patys. Ar galbūt Elono Musko projekto SpaceX pagalba persikels gyventi į Marsą...

Čia, žinoma juokauju. Bent jau kol kas. Tačiau stebint tarp keturių sienų uždarytus, į skaitmeninį kalėjimą sukištus ir psichologiškai lūžinėjančius mūsų vaikus, jau tampa nebejuokinga.