Jolanta Blažytė: Apie Aną Kareniną ir apie savo išsilavinimą...

Kai prieš maždaug 10 metų dalyvavau viename verslo forume, prie manęs priėjo labai „krūta" verslo koučerė ir pradėjo siūlyti savo mokymus bei knygas.

Tuomet jai atsakiau: ačiū, bet aš šiuo metu skaitau Tolstojų.

Atsakiau tikrai nuoširdžiai, nes tuomet naktimis „kramčiau" Aną Kareniną.

Ir tai buvo mano neapdairumas, nes „krūtoji" koučerė dėl tokio atsakymo akivaizdžiai įsižeidė.

Nuo to laiko mano atsakymas dažniausiai būna „Žinote, aš neskaitau knygų".

Kodėl prisiminiau šią istoriją?

Todėl, kad šiandien pažiūrėjau video, kuriame garsi mokslininkė, neurobiologė T. Černigovskaja prisipažino pakliuvusi į analogišką situaciją.

Tik ji skaitė Šekspyrą.

Mokslininkė taip pat paaiškino, kad sudėtingos knygos, tokios, kaip F. Dostojevskio, L. Tolstojaus ar V. Šekspyro kūriniai yra patys geriausi vadybos vadovėliai.

Nes jos išmoko žmogų mąstyti „į gylį", o ne „į plotį" ir stipriai praplečia sąmonės srautus.

Juk L. Tolstojaus „Ana Karenina" yra visiškai ne apie tai, kaip neištikima žmona papuola po traukiniu.

Taigi ir mano patys geriausi vadybos, o kartu ir gyvenimo vadovėliai buvo ne tie, kuriuos parašė Oksfordo ar Kembridžo universitetų teoretikai.

Mano geriausi vadybos vadovėliai buvo tie, kuriuos parašė L.Tolstojus, F. Dostojevskis, A.Šopenhaueris, F.Nyčė, E. Fromas ir pan.

Tik jų ir dar plius kelių Mokytojų dėka man pavyko iš „funkcijos" tapti Žmogumi.

Ir dabar galiu drąsiai pasakyti, kad visi tie vadybiniai modeliai (a la kaip vadovauti darbuotojams, kaip juos motyvuoti, kaip išsiugdyti lyderio savybes) skirti funkciniame lygmenyje gyvenantiems žmonėms.

Jiems skirtos ir visokios koncepcijos tokios, kaip „santykiai turi būti tokie, o ne anokie", „moteris turi būti tokia, o vyras toks", „sėkmingas žmogus atrodo taip, o nesėkmingas anaip", „išsilavinęs žmogus yra toks, o neišsilavinęs anoks".

Funkciniams žmonėms skirta ir visa psichologijos industrija, kuri visada už smulkius komisinius pasiruošusi patarti, kaip kovoti su depresija, kaip susigrąžinti vyrą/žmoną, kaip padaryti, kad „jis paskambintų", kokias manipuliacines technikas panaudoti, kad „visi išvirstų iš kojų" ir pan.

Matau, kaip funkciniai žmonės kartais baigia uždusti nuo savo pačių susigalvotų ar iš šalies primestų koncepcijų, teorijų ar dėsnių. Dažnai norisi jiems pasakyti: ei, brangieji, ar jums ne per sunku nuolatos su savimi tąsytis neaišku kokiame šiukšlyne surastą tobulumo teoriją?

Dabar norisi sakyti taip, bet tai buvo ne visada.

Kažkada ir aš pati blaškiausi po visokius verslo „koučerius", tampiausi su savimi nežinia kieno ir kokiame sąmonės lygmenyje sukurptus vadybos modelius ir juos taikydama savo versle, įnešinėjau į savo įmonių kolektyvus chaosą.

Tol, kol mano gyvenimą neatėjo vienas Mokytojas ir nepasiūlė iš „funkcijos" tapti „Žmogumi".

Koks tai buvo kelias?

Nelengvas.... Reikėjo tiesiog mąstyti - giliai ir net labai giliai.

Taip, kad sugebėtum viską suprasti, kas aplinkui vyksta, kas kokius žaidimus žaidžia, kas kokius pirminius ir antrinius interesus slepia, kas gyvena savo, o kas svetimus gyvenimus. Ir svarbiausia - reikėjo išmokti atsekti, kaip aš pati susikūriau visas savo gyvenimo problemas.

Būtent pati ir niekas kitas.

Kai atėjo šis supratimas, vadovauti verslui tapo nenusakomai lengva....

Iš dabar jau žinau atsakymą į klausimą: kuo žmogus skiriasi nuo funkcijos?

Žmogus - tai ta būtybė, kuris prisiima visišką atsakomybę už tai kas vyksta jo gyvenime, nes jis supranta, jog savo gyvenimo scenarijų rašo tik jis pats.

Tuo tarpu „funkcija" nuolatos ieško kaltininkų, blaškosi po visokius patarėjus, nuolatos moko kitus, kaip reikia gyventi, dusdamas nuo savo reikšmingumo įrodinėja savo tiesas ir, kaip ta princesė ant žirnio, ieško pasaulio netobulumo įrodymų.

O štai labiau pažengusi „funkcija" žiūrėk ima ir pasuka kokiu nors dvasiniu keliu, paskui žiūrėk, susilieja su Visata, o toje Visatoje sutikusi „ne tos politinės partijos atstovą, ir dėl to sulaukusi neigiamų internautų komentarų, ima atsiprašinėti už savo kaltes. „Funkcijos" knygų lentynose būtinai pamatysite knygas, kuriose mokoma, kaip manipuliuoti žmonėmis, kaip daryti įtaką žmonėms, kaip kurti savo įvaizdį ir kaip į save įkimšti visą įmanomą bei vidinę tuštumą užpildantį silikoną.

Galiu pasakyti, kad mano asmeninė transformacija, pavertusi mane iš „funkcijos" į „Žmogų", buvo pats nuostabiausias viso gyvenimo patyrimas.

Ir ačiū už tai L. Tolstojui, ačiū F. Dostojevskiui, ačiū A. Šopenhaueriui, ačiū Mokytojams.

Ir man jau nebereikia skaityti knygų, kuriuose aprašomi svetimi gyvenimai, kurių siužetai skaitytojų kūnuose sukelia hormoninius pokyčius, kuriose surašytos ir visiems, kaip „Tėve Mūsų" grūdamos į galvas svetimos patirtys, kuriose gausu „silikoninių" patarimų apie „laimingus gyvenimus".

Todėl aš labai retai skaitau knygas.

Ir jei skaitau, tai tik tas, kurios įtempia smegenis taip, tarsi koks 100 kg sveriantis bulvių maišas įtemptų mano moteriškus pečius.

Ir L. Tolstojaus „Ana Karenina" yra tikrai ne apie tai, kaip neištikima žmona puola po traukiniu.

Ir jei kas nors norėsite prieš mane pasipuikuoti savo perskaitytų knygų skaičiumi ar Oksfordo diplomais, tai, žinokite, man neįdomu. Bet man labai įdomu, kiek jūsų sąmonėje yra ... žmogaus...