Ignas Vėgėlė: Skandalas dėl čekiukų ir tyla dėl... milijonų

Prezidento reitingus besivejančio teisės profesoriaus Igno VĖGĖLĖS nuomone, visuomenė, kurioje viešaisiais ryšiais gesinama tiesa ir dalis visuomenės verčia pragaru gyvenimą kitiems, yra pasmerkta.

- Noriu klausti apie valdančiųjų atšiaurėjimą piliečių atžvilgiu ir atitinkamai nemąžtantį piliečių atšiaurumą valdžiai. Kai kas mano, jog dėl to kalta būtent marginalizuotoji visuomenės dalis, nerodanti jokios iniciatyvos ir neieškanti suartėjimo su valdžia. Ar tai nėra noras, metaforiškai kalbant, atsakomybę už nusikaltimą suversti aukai?

- Ne barono Miunhauzeno pastangoms ištraukti save patį iš pelkės už plaukų.

Piliečiai renka valdžią tam, kad ji valdytų įsiklausydama į jų valią, gerbdama ir puoselėdama bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą bei jos principus.

Tačiau politinę situaciją stebintiems gyventojams akivaizdu, kad pagrindinis dabartinės daugumos politinis veikimo mechanizmas - visuomenės priešinimas ir patyčios.

Skaldydami visuomenę, jie siekia sutelkti savo šalininkus, o politinius oponentus ar jų veiklos kritikus traktuoja kaip bendrą priešą ir grėsmę.

Tai yra pragmatiškas, tačiau visuomenės bendrabūviui itin kenkiantis išlikimo valdžioje būdas. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo šis politinio veikimo metodas nesikeitė - konservatoriai nuolat kartoja formulę - „kas ne su mumis, tas prieš mus".

Nesvarbu, ar kritikuojate švietimo, žemės ūkio, ekonomikos, vidaus reikalų ar bet kokią kitą politikos sritį, - jei ji valdoma konservatorių ar jų vadovaujamos daugumos, - esate priešas; jei kritikuojate jų oponentų veiksmus - esate „savas".

Priešams apibūdinti pagal kontekstą „išmetami" atitinkamai žeminantys epitetai: „netikintis mokslu", „antivakseris", „vatnikas", „agentas", „prorusiškas", „raudonas" ir pan.

Kai patyčios sklinda iš pačios valdžios (pavyzdžiui, Seimo plenarinių posėdžių salėje teisingumo ministrė atvirai tyčiojasi iš mano pavardės), ar galima ko nors kito tikėtis iš visuomenės?

Ar ji tampa tolerantiškesnė, ar, priešingai, - lieka pikta ir nepakanti? Paradoksalu, kad liberalai, šiuo metu įeinantys į valdančiąją koaliciją, kažkada nenuilstamai visuomenę kvietė tolerancijai.

- Gal galėtumėt paaiškinti, kaip supriešinimo politika veikia piliečio santykį su valstybe?

- Viena vertus, jei žmogus nesijaučia girdimas savo valstybėje, jis jaučiasi atstumtas ir nereikalingas, ypač jei linkęs valstybę tapatinti su valdžia. Jis ima nemėgti tokios valdžios, o matydamas dvejopų standartų politiką, dar daugiau - ir jos nekęsti.

Tokių dvejopų standartų, kokie yra šiandien, aš neprisimenu per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Prisiminkite „Ignitis" akcijų skandalą: ministras ir viceministras kuruoja įmonę, kurios tiesioginiais ar netiesioginiais akcininkais jie yra.

Arba užsienio reikalų ministerija moka už „Litexpo" NATO viršūnių susitikimui perkamas paslaugas, neskelbiant konkurso ir nepakviečiant į uždaras derybas tų, kurie atvirame laiške rašo, jog siūlo paslaugas milijonu eurų pigiau! Gal girdėjote STT ar viešųjų pirkimų tarnybos reakciją?

Nesumokėjusį kažkiek mokesčių ar nuslėpusį tikrąsias pajamas pilietį valstybinės institucijos persekios iki paskutinio cento, o ministrų ir viceministrų netiria.

Kaip dūmų uždanga pučiamas savivaldos narių kuro čekiukų skandalas: šimtas ar tūkstantis eurų regione labiau apčiuopiama, nei milijonas Vilniuje.

Natūralu, kad žmonės, nematantys valstybėje teisingumo, nusivylę ar nuvilti, ima ieškoti palankesnės terpės užsienyje arba lieka atsiriboję: myli savo šeimą, artimus, bendruomenę, bet gyvena nejausdami valdžiai nė kruopelės pagarbos.

- Advokato profesija įpareigotų net beviltiškiausioje situacijoje rasti ginamąjį pateisinančių aplinkybių, - rastumėt tokių konservatorių pasirinktai skaldymo strategijai sušvelninti?

- Kaip jau minėjau, jų pasirinktas valdžios išlaikymo būdas kenkia pačiai visuomenei ir valstybei, ypač dabartinių geopolitinių įvykių kontekste. Deja, taikomas kartu su klasikiniu „skaldyk ir valdyk", šis mechanizmas gali pasitarnauti jų naudai ir padėti išlaikyti valdžią.

Nors prognozės - nedėkingas dalykas, tačiau visgi pamėginkime pamodeliuoti ateitį.

Spėčiau, Sauliaus Skvernelio ir Ramūno Karbauskio partijos, kurios turi realių šansų iškovoti po solidžią Seimo narių grupę, bendradarbiauti nesugebės dėl itin didelio tarpusavio susipriešinimo. Į Seimą taip pat pateks ir socialdemokratai.

Visos kitos partijos, oponuojančios dabartinei daugumai, realių šansų patekti į 2024-ųjų Seimą neturi arba jų šansai yra gana menki.

Verta priminti, kad dvi panašios krypties partijos Lietuvoje itin retai sudaro Seimo daugumą, įgalinančią sudaryti vyriausybę - tam dažniausiai pritrūksta Seimo mandatų.

Vadinasi, arba turės atsirasti dar viena dabartinei politikai oponuojanti politinė jėga, kuri laimėtų solidžią frakciją Seime ir padėtų formuoti vyriausybę, arba dabartinės opozicijos pajėgos turės kviestis „į pagalbą" dabartinės daugumos vieną iš partijų (konservatorius ar liberalus) ir sudaryti „vaivorykštės vyriausybę".

Ar tai bus „vaivorykštė" iš dviejų ar iš trijų partijų, neturi reikšmės: tai rinkėjus vienodai apgaunantis modelis.

Iš anksto kviečiu stebėti politikų pasisakymus ypač vienu aspektu - su kokiomis partijomis jų partija įsipareigoja (jei apskritai įsipareigoja) nesudaryti koalicijos.

Tai paprastas ir aiškus įsipareigojimas, gavus Seimo mandatų, neatnešti „vaivorykštės" į Lietuvą. Ir perkeltine, ir tiesiogine prasme: „vaivorykštės" iniciatyvomis springstame jau trejus metus.

- Tai už kokio šiaudo dabar turėtų ir galėtų kabintis Lietuva?

- Reikėtų ne skaldančios ar skirstančios, bet jungiančios vizijos, kuri taptų politikų įsipareigojimu.

Kartu tai privalo būti įsipareigojimas priimti teisės aktus, įgalinančius visuomenę dalyvauti politikos formavime: pataisyti referendumo įstatymą, sustiprinti politikų ir valstybės pareigūnų atsakomybę, sugriežtinti Seimo nario atskaitingumą rinkėjams ir t.t.

Tai padėtų įsipareigoti dėl švietimo, ekonomikos, užsienio reikalų, krašto apsaugos ir kitų esminių valstybės pertvarkos tikslų.

Jei dabarties politikai tokių įsipareigojimų prisiimti negali ar nenori, turime skatinti burtis naujus politinius judėjimus, kurie turi realią galimybę patekti į Seimą.

Tik patys žmonės gali pakeisti sustabarėjusią, žmonių lūkesčių nepateisinančią politiką.

Mūsų demokratija yra kritinės būsenos: politikai atvirai tyčiojasi iš visuomenės (išsirinkote, dabar kentėkite), o gavę valdžią ima kėsintis į pamatines žmogaus teises ir laisves - teisę į kūno neliečiamumą, teisę turėti ir reikšti savo įsitikinimus, teisę auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus, teisę į privatumą ir t.t.

- Kaip galvojate, dabarties politikai negali ar nenori prisiimti įsipareigojimų tautai?

- 2020-aisiais ministrais buvo paskirti neturintys jokios valdymo patirties ir negabūs politikai.

Paimkite bet kokią sritį - vidaus reikalų, teisingumo, ekonomikos ir inovacijų, švietimo, žemės ūkio - sunku būtų rasti tokią, kurioje būtų įgyvendinami Lietuvai ir jos žmonėms naudingi, ilgalaikius rezultatus kuriantys sprendimai.

Apie tai, kad Lietuva susidurs su ekonomine krize, sakiau dar 2021-aisiais: nė vienas valdžios politikų to negirdėjo, nesiėmė sprendimų užbėgti ekonominiam nuosmukiui už akių.

Šiuo metu Lietuvos ekonomika rodo prasčiausius rezultatus tarp visų ES valstybių narių.

ES ekonomika patiria sąstingį: bendras vidaus produktas yra 0, 1- 0,3 proc., tuo tarpu Lietuvoje turime minus 3 proc. Su neigiamu BVP visoje Europoje tėra tik trys valstybės, mes šia prasme - „lyderiai".

Kodėl toks rezultatas? Todėl, kad ekonomikos, finansų, VRM ministrai leidžia patiems įvykiams kurti realybę, nevykdomos ekonominės intervencijos priemonės, užkertančios kelią ar sumažinančios krizės gylį.

Tenka apgailestauti, kad vykdomoji valdžia negeba laiku ir tinkamai reaguoti į Lietuvai kylančius iššūkius, o neretai veikia priešingai - pati kuria problemas.

Taip Lietuva tapo vienos galingiausios pasaulio Kinijos ekonomikos priešu. Vien mūsų Klaipėdos jūrų uostas prarado daugiau nei trečdalį krovos darbų, kurie persikėlė į Latviją. Liūdna, tačiau nematau jokių prielaidų, kad Lietuvos ekonomika šiais metais atsitiestų ir parodytų teigiamą BVP rezultatą.

Prognozuočiau, kad net ir ateinančiais metais Lietuvos ekonomika stagnuos, nebent, kaip jau esu rašęs, Vidaus reikalų ministerija skubiai priims teisės aktus ir Lietuva pradės įsisavinti 1,6 milijardo eurų ES investicijoms skirtų pinigų - pustrečių metų praleidome nieko nedarę, liko antra tiek laiko šioms investicijoms įsisavinti.

Pasigedome ir Prezidento lyderystės - tiek skiriant ministrus, tiek reikalaujant jų atsakomybės.

Patvirtinęs ministrų kabinetą Prezidentas yra atsakingas už pačios Vyriausybės darbą. Juk konstituciškai - Vyriausybė ir Prezidentas yra vykdomoji valdžia, kurie veikia kartu, papildydami viena kitos funkcijas ir ribodami viena kitos galias per stabdžių ir atsvarų sistemas.

- Kalbėjote, kad jūsų motyvacija dalyvauti prezidento rinkimuose galėtų būti didelis visuomenės pasitikėjimas. Nemanot, kad tai yra nepakankama sąlyga, nes pasitikėjimas yra kaip oro prognozė: žadama giedra, o lyja lietus...

- Nuo to momento, kai tapau Advokatų tarybos pirmininku, pasitikėjimą laikiau labai svarbiu veiklos dėmeniu - juk jis rodo, ar tinkamai veikiama, ar priimami visuomenės laukiami sprendimai, ar girdimi visuomenės lūkesčiai.

Teisingai sakote, kad politiniame veikime įsijungia viešieji ryšiai, ir kartais tą pasitikėjimą galima sulaužyti per vieną dieną, išrandant kažkokias nebūtas kaltes, iš konteksto ištraukiant pasisakymą ar tekstą.

Pavyzdžiui, žiniasklaidoje besireiškiantys politologai kalbėjo, kad aš išmanau vieną temą, kad mano populiarumas laikinas. Visi kaip susitarę prognozavo, kad žmonių pasitikėjimas nuslūgs kartu su pandemija. Laukiau, įvyks tai, ką prognozavo politologai, ar neįvyks.

Jų spėjimai nepasitvirtino. Pasitikėjimas yra gana stabilus ir pasakyti „ne" tampa vis sunkiau, nes turiu galvoti ir apie tai, ar įmanoma pateisinti atsisakymą neišduodant tų, kurie pasitiki.

- O jums pačiam kelia pasitikėjimą visuomenės feisbukinis aktyvumas?

- Iš esmės net ir tai, kad žmonės kelia klausimus feisbuke, yra gerai, - būtų blogai, jei jie apsiribotų tik feisbuku ir lemiamą akimirką, kai turi galią pasakyti savo nuomonę (turiu mintyje vienijimąsi ir rinkimus), ten ir pasiliktų.

Gerai pasakyta lenkų rašytojo Bruno Jasenskio: nereikia bijoti priešo, nes priešas gali tave nužudyti, nereikia bijoti draugo, nes jis gali tave išduoti, bet reikia bijoti abejingųjų, nes būtent dėl abejingųjų ir vyksta žudymai bei išdavystės. Blogiausia yra likti abejingam.

Komentavimas feisbuke nėra abejingumas. Juk reikia atsižvelgti ir į lietuvio charakterį. Mes - ne italai, ne prancūzai, galintys užplūsti gatves vien dėl pensinio amžiaus pailginimo pora metų...

Mes esame šiauriečiai, daug santūresni, be to, turintys ir gniuždančią sovietų okupacijos patirtį: bailūs ir baikštūs, - pažiūrėkite, kiek tarp vidutinės kartos yra konformistų.

Ateina į valdžią kiti, ir visi tie, kurie buvo prie anos valdžios, bematant pasikeičia: iš „žalio" tampa „raudoni" ir atvirkščiai; tik vienas kitas lieka ištikimas savo vertybėms.

Jaunimas jau kitoks, tačiau, deja, neretai paveiktas kraštutinės kairės propagandos.

- Nors jūs nesakote nei „taip", nei „ne" būsimiems prezidento rinkimams, mažai abejojančių, kad jūs sustosite pusiaukelėje. Galbūt tokia neapibrėžta jūsų laikysena yra gudrus ėjimas bandant išprovokuoti skeletų spintoje medžiotojus?

- Žinokit, tiek ir tiek buvo ir tebėra tų skeletų ieškotojų, kad vargiai bepavyks ką nors nauja „surasti". Juk matote, koks nuolat pilamas purvas, kokie išsigalvojimai skleidžiami.

Kuriamos netikros paskyros socialiniuose tinkluose, daugumai „atstovaujantys" politologai viešai mane menkina, kai kurie žurnalistai būtinai prideda kokį bjauresnį epitetą.

Įdomu ir tai, kad jie vadina mane prorusišku, o šalia kita kompanija iš priešingos stovyklos mane vadina proamerikonišku, - vakare sėdžiu ir juokiuosi, koks esu ir kur jų pastangomis būnu „nutremtas".

Suprantu, kai dvejus metus ieškoma, kaip jūs sakote, skeletų spintoje ir jų nėra, tuomet bandoma pasitikėjimą atimti juodomis technologijomis ar melu.

Viliuosi, kad žmonės atskirs pelus nuo grūdų. Neabejoju, bus pilamas melas, ypač vis labiau artėjant rinkimų datoms, ypač jei paskelbsiu savo apsisprendimą; tada įsijungs brangesnės viešųjų ryšių technologijos.

Štai, žiūrėkit, paleido kažkas į viešą erdvę komentarą, neva per pandemiją aš siūlęs uždaryti žmones namuose, ir niekam nesvarbu, kad ta mintis ištraukta iš konteksto, kad ji be datos, - ji mesta tam, kad sunaikintų didžiulių pastangų, įtampų, laisvalaikio valandų pareikalavusį metų darbą kovojant su neteisėtu žmonių persekiojimu.

Ir visa tai tiktai dėl to, kad norėjai tiek valdantiesiems, tiek visuomenei įkalti į galvą: negalime gyventi tokioje visuomenėje, kurioje žmogus tampa beteisiu ekonomikos ir politikos įrankiu, kurioje propaganda ir viešaisiais ryšiais gesinama tiesa, kurioje viena visuomenės dalis niekingai verčia pragaru gyvenimą kitiems žmonėms.

- Neseniai pasidžiaugėte nepartinių merų pastanga vienytis; ar sambūris galėtų tapti jėga, kuriai galėtumėt ir norėtumėt atstovauti jūs?

- Nepriklausomi merai atstovauja didelę visuomenės dalį, jie yra nemenka jėga, tačiau problema ta, kad kiekvienoje savivaldybėje yra skirtinga koalicija, skirtingi interesai. Merai bendradarbiauja su skirtingomis partijomis tiek savivaldybės, tiek valstybiniu lygiu ir toji gausa interesų apsunkina merų vienijimąsi politiniu aspektu.

Apsunkina ir baimė prarasti centrinės valdžios paramą, nes centrinė valdžia dideliu mastu lemia savivaldos finansinę gerovę: ji gali duoti pinigų, leisti pradėti investicinius projektus, gali ir pristabdyti.

Nesakau, kad merams vienytis nėra perspektyvų, tačiau klausimas, ar jiems pakaks drąsos, ryžto, noro šitoje smunkančioje politinėje kultūroje, valstybės vystymosi duobėje padėti ne tik savo savivaldos gyventojams, bet ir Lietuvai bei jos žmonėms.

Šiaip ar taip, vilties, kad tai gali nutikti, neatmesčiau.