Henrikas Vaitiekūnas: Šokiai devintą ryto...

Pagal mūsų leidinio reglamentą pradėti turėtume ne nuo šokių, o nuo sveikatos. Padarysim tai beveik tobulai.

Nes kartu dar išsiaiškinsim, kad žodis „pabažnas“ yra visiškai legalus ir naudotinas, kuomet kalba sukasi apie dievobaimingus bei pamaldžius žmones.

O taip pat – apie... pabažnus jų šokius.

Detalės – vėliau. Dabar keturi pasaulio šalyse girdimi teiginiai, kuriuos vienodomis intonacijomis išsako šokių privengiantys piliečiai: „Aš nešoku todėl, kad nemoku“; „Aš nešoku todėl, kad esu per senas“; „Aš nešoku, nes esu per stora“; „Aš nešoku todėl, kad blogai jaučiuosi...“  

Bet kitame sakiny – visai kiti teiginiai.

 

Jūs žinote: vos sulaukę keturių penkių mėnesių kūdikiai jau reaguoja į šokio ritmą ir stengiasi pagal jį judėti. Visais laikais visose valstybėse šokiu buvo pažymimas ir džiaugsmas, ir liūdesys. Su šokiais buvo kylama į kovą. Šamanai ir burtininkai pasitelkdavo šokį kerams sustiprinti.

O šiuolaikiniai mūsų daktarai jums patvirtins: šokis – geriausias ir pigiausias vaistas tiems, kurie dar geba žengti bent mažą žingsnį.

Bet nemanykite, kad ir toliau gražiais žodžiais aprašinėsime visokius valsus, tango ar fokstrotus. Tiesa, bus eilutė, kuri patars, kokius šokius turėtumėte šokti. Ir, beje, ne nuo amžiaus tai priklauso, o nuo to, kokiomis ligomis sirgote ar tebesergate. Bet tai bus vėliau.

O dabar kalbėsiu apie melodijas, kurios devintą valandą ryto sklido iš vijokliais apaugusio Vilniaus Kalvarijų gatvės kiemo.

Taip: tame kieme – devintą ryto! – smagiai šoko būrelis moterų. Ir prašau įsivaizduoti, kaip sunku yra tai aprašyti: melodijos – žodžiais neaprašysi, šokio žingsnių (kai kurie jų – tikrai sudėtingi) neaprašysi, o ir šokėjų vardų skelbti nelabai galiu: nes paskelbęs, atskleisčiau paslaptį, kurią žino tik daktarai.

Paaiškinimas: yra tokia sergantiems draugiška visuomeninė – organizacija POLA. Iššifruojama paprastai: pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija.

Norintys ar negirdėję informaciją ras internete. O tuos ryto šokius Kalvarijų gatvės kieme veda choreografė, POLA savanorė ponia Julija.

 

Pamenate? Rašiau, kad čia ne valsai ar fokstrotai šokami. Čia – gyvos izraelietiškų šokių pamokos.

Ir todėl pats logiškiausias klausimas, kurį užduotumėte ir jūs, yra toks: kodėl Izraelis?

- Todėl, kad iškart paneigčiau tas jūsų jau paminėtas keturias priežastis, dėl kurių žmonės apskritai nenori šokti, – sako ponia Julija.

– Todėl, kad izraelietiškų šokių yra daugiau, nei aštuoni tūkstančiai, o tų šokių žingsniai-piešiniai surinkti iš viso pasaulio. Ir dar todėl, kad Izraelio muzika (netgi tuomet, kai joje pasigirsta minorinės gaidos) vis vien skatina gyventi, pamiršti bėdas, džiaugtis.

 

Muzikos ir judesio raštu neperduosi. Todėl pabandysiu choreografės žodžius patvirtinti jau aprašytomis teorijomis. Arba niekur dar neaprašytomis bet iš kartos į kartą žodžiais perduodamomis istorijomis.

Nes gal ir jus sužavės ta lietuviams nebūdinga keistai optimistinė žydiška muzika. Ir dar šviesi nuotaika, kuri tą rytą sklandė tarp šokančiųjų.

Turbūt nerasite lietuvio, negirdėjusio (o jei jis turi draugų Izraelyje – gal net šokusio) garsiausiojo Hava Nagila. Tai – hebrajų liaudies daina, turinti vienintelę prasmę: džiaukis!

Džiaukimės visi! Skirtingai nuo daugelio kitų žydų šokių, kurie yra tikėjimo ir laisvės leitmotyvas, Hava Nagila – tolėliau nuo griežtų tradicijų. Sukurta palyginti neseniai – 20 a pradžioje. Melodija „pasiskolinta“ iš Ukrainos žydų hasidų, o žodžius sukūrė ir pritaikė A.Z.Idelsohn. Tarsi viskas paprasta.

Džiaukimės! Bet įsiminti žingsnelius nėra lengva. Ir čia, sakau apie ligonius ar buvusius ligonius, kolei mokaisi juos žengti, jokia sunkesnė mintis neužplūs. O jei taip atsitiktų, melodija ją išbalins...

 

Bet kas, nors kartą regėjęs žydų šokius, be abejo, atsimins dar vieną: tą, kuriame šokėjai, laikydami pirštus specialiose liemenių skylėse, rankomis tarsi iriasi į priekį. Arba atgal. Tai ugningas šokis, keistu pavadinimu „Septynios keturiasdešimt“.

Buvo sakoma, kad jis įkūnija dvidešimtojo amžiaus trečio dešimtmečio dvasią, ir kad tai – tarybinių diskotekų šokis.

Tačiau, kuomet pirmieji išvykėliai į Izraelį atsiuntė giminaičiams tenykščių diskotekų įrašus, žinovams tapo aišku – tai perdirbtas nacionalinis žydų šokis freileksas.

Na, o paties „Septynios keturiasdešimt“ istorija galėjo būti tokia: caro laikais žydai Odesoje gyventi negalėjo, todėl gyveno priemiesčiuose.

Traukinys iš miesto į priemiestį grįždavo tik 7.40 vakaro. Tad, kad žiemą nesušaltų, žydai tą šokį ir šokdavo. Bet gal tai – tik graži istorija...

 

Žydų šokio kultūroje persipina hasidų ir Jemeno tradicijos. Ir tai aiškinama skirtingomis gyvenimo sąlygomis (bei šokio figūromis). Jemeno žingsnis – tai žingsnis į šoną, į priekį, atgal – tarsi bandytum karštą smėlį. O hasidai – rytų Europos gyventojai – dirbo kartu, žengė kartu. Ir šokis atspindi lygybę bei uždarą ratą...

Bet turime grįžti prie gydomųjų žydiško šokio galių bei paaiškinti, kodėl tie šokiai kartais dar pavadinami „pabažnais“.

 

Net keliuose lietuviškuose mokslo darbuose religine tematika teigiama, kad žydiški šokiai laikosi iškart ant dviejų pamatų – tapatybės ir bendruomenės. Ir cituojamas 17 a. gyvenęs rabinas Israel Ben Eliezeras, kuris teigė, kad aukščiausia maldos forma ne tik sujudina sielą, bet ir „sustato“ galūnes judėti.

Beje, šis rabinas buvo ir gydytojas. Ir žydiškas šokis tikrai gydo.

Jis gerina kūną, protą ir dvasią. Šokio terapija po ligos padeda atsigauti greičiau nei joga ar aerobika.

Pažangiausiose pasaulio ligoninėse ir reabilitacijos centruose šokio terapijos kursas taikomas sergantiems Parkinsono liga ir vėžiu. Šokis net 76 proc. mažina Alzhaimerio ligos ir demencijos riziką (kryžiažodžiai – tik 47 proc.).

 

Ir Aisedoros Dunkan žodis: „Šokyje svarbi technika. Bet daug svarbesnė už ją – emocinė šokio dalis“...

Na, bet gal dėl objektyvių (o gal net ir subjektyvių) priežasčių jums nepatinka žydiška muzika? Ir šiuo atveju pasirinkimas tikrai yra.

Nuo Alzheimerio ligos padės senasis fokstrotas. Jei kankina diabetas, hipertenzija ar artritas, teks rinktis indiškus šokius.

Nepamainomi ginekologinių ligų gydytojai – pilvo šokiai. Na, o jei kankina osteochondrozė, teks rinktis ganėtinai sudėtingą flamingą.  

Paskutinis patarimas nieko apie šokius iki šiol negirdėjusiems.

Svarbiausia – savo koją patraukti laiku, kol dar partneris ant jos neužmynė.