Henrikas Vaitiekūnas. Krokodilo kepenys su saldžiąja puterija

Beje, tuodu junginius (ar bent vieną jų) – dažnai rankomis čiupinėjate. Kartais net į burną dedate. Mat smagiai putoja, balina ir... nešvarumus šalina. Ir šitos nekenksmingos (?) chemijos yra beveik visose dantų pastose. Arba (ir) muile. Arba – net labai teisinguose (?) indų plovikliuose.

  Taip žengėme pirmojo eksperimento link: jei rytines apelsinų sultis gersite dar neišsivalęs dantų, jos kvepės apelsinais. Ir jų skonis bus kaip apelsinų. Tačiau! Jei tas pačias sultis ragausite iškart po to, kai burnoje su šepetėliu jau pamakalavote bet kurią dantų pastą, tuomet pajusite gaivų (ir rūgštų!)... citrinos skonį. Ir galbūt pirmąsyk gyvenime pagalvosite, koks teisingas yra pasakymas, kad skonio pojūčius lemia ne tik mokyklos suole aptartieji liežuvio receptoriai. Skoniai gimsta... smegenyse. O kartais jie net iš skrandžio atkeliauja.

  Klausiate, ką tokios žinios duoda? Jums gal ir nieko. Bet daug – gamintojams. Nes jie tampa mūsų viršininkais per mūsų skonio pojūčius. Jie diktuoja, ką pamėgsime valgyti ir gerti. Atrodys, kad mes patys pasirinkome. Bet tai bus netiesa. Pateiksiu pavyzdį, kurį seniai žinote, bet apie jį niekuomet nepamąstėte.

  Kviečiu prisiminti, ką gėrėte dar aną mėnesį – tuomet, kai paskutinį sykį skridote lėktuvu. Kažkodėl jums, šiaip jau ne itin mėgstantiems kalio prisotintas pomidorų sultis, tuomet kilo noras kavos ar arbatos puodelį pakeisti būtent jomis. Jus aptarnaujančios oro linijos tai numatė ir dangun paėmė mažiau kavos, bet daugiau pomidorų sulčių. Nes jau žinojo paslaptį: kažkas ten – aukštai – su mūsų smegenėlėmis ir kitais receptoriais atsitinka. Mes užsinorim tomatų! Bet tik tuomet, kai – aukštai.

  Disertacijos šiame „Lietuvos sveikatos“ puslapyje Vyriausioji Redaktorė nenori. Todėl ir nebus. Bet, jei turite laisvo laiko, galite paieškoti analogiškų pavyzdžių: jų daug. Tik mūsų akys užmerktos. Esame aptingę. Bet tęsti būtų ir sveika, ir privalu.

  Įspūdžiai iš prieš dvidešimt metų Berlyne vykusios „Žaliosios savaitės“. Kodėl tik dabar? Ir kodėl prieš tiek metų? Todėl, kad gudrieji vokiečių aludariai šitos „nutrintos“ naujovės jau seniai nebenaudoja. Bet tuomet ji buvo paveiki: mums siūlė paragauti tą patį alų iš dviejų skirtingų bokalų, kurių vienas, esą, ekologiškesnis. Tad ir alus iš jo, žinoma, skanesnis. Na, kas nenorės už vieno kainą išgerti du bokalus? O tas – kiek storesnio stiklo – dar ir nematytos formos buvęs. Ir visi tvirtino: taip, tikrai TAS skanesnis už ANĄ! (Įvardijusiems priešingai buvo siūloma pasitikrinti skonio pojūčius ir net įspėjama apie galbūt gresiančias ligas).

  Dabar šitas rinkodarinis triukas būtų iškritikuotas visuose laikraščiuose. Tuomet – suveikė. Bet buvo nupirkta ne daugiau alaus, o daugiau... „ekologiškų“ bokalų. Galėtume iš savo naivumo pasijuokti. Bet ir šiandien niekas nepasikeitė: mums maloniau ir „skaniau“ kavą gerti iš ypač gražaus puodelio. Ir, žinoma, prisimenu vaikystės lėkštę (kažin, ar dabar tokią kur gaučiau?), kurios dugne – tik tuomet, kai visą sriubą išvalgai, – pasirodo nupieštas meškiukas. Viralas rodėsi skanesnis. Nes taip diktavo vaikiškos smegenys.

  (O dabar sakinys apie tai, ką diktuoja suaugusiųjų smegenys. Vynas, kainuojantis 40 ar 50 eurų, visuomet skanesnis už tą, kuris kainuoja 6 eurus. O gal ne? Diskusiją siūlau pradėti iškart po to, kai rašinį iki pabaigos perskaitysite).

  Smagiai apgaudinėjami buvom ir pirmaisiais nepriklausomybės metais: Palangos restorane, atmenu, nepagailėjom pinigų krokodilienos kepsniui. (Labiau taupantys valgė „prancūziškas“ varles). Norėdamas, kad atmintis tą krokodilieną atgaivintų, dabar net pagooglinau: rašo, kad tai – delikatesinė mėsa, skoniu panaši į paukštieną ir į žuvį kartu. Bet ne: didesnį gurmanišką įspūdį man yra palikusi vienoje egzotiškoje šalyje ragauta uogienė iš... svirplių. (Artėjančioms Šv. Velykoms kai kurie restoranai sako jau dabar ieškantys pikantiškųjų ančių kiaušinių. Ir pataria jų nelyginti su žąsies, nes ančių – skanesni. Ir... brangesni). O kokia nors televizija paskutiniąją kovo dieną, žinoma, vėl parodys gražiai išmargintą stručio kiaušinį, kuriuo pasisotinti galės net 8 ar 10 žmonių. Tik ar bus tai skanu?

  Skonis dažnai priklauso ne tik nuo ingredientų, bet ir nuo šeimininkių niekam neišduodamų mikroskopinių priedų. Ir nuo meistriškumo. Ir nuo gamtos. Pavyzdžiui, granatai. Ar žinote, kad, jei tas vaisius atvežtas iš Vidurinės Azijos, jis bus saldus. Jei iš Azerbaidžano ar Sakartvelo – gerokai rūgštesnis.

  Ir tik džiaugtis belieka, kad Lietuvos prekybininkai iš Pietryčių Azijos vis dar neatsiveža egzotiškojo duriano. Tuose pietryčiuose jis itin mėgstamas. Lietuvoje taptų bėda. Nes štai, kaip aprašomas jo skonis: „Tai avokado, sūrio, svogūnų ir bananų skonio mišinys. Jo kvapas kartasi primena svogūno, kartais – kanalizacijos kvapą. Draudžiamas pateikti viešbučiuose.“

Bet rašinys jau suka pabaigos, o mes – Lietuvos link.

Ach, tie lietuviškieji desertai! Įmantrybės ir skanumėliai! Ir dabar bus rimtų specialistų nuomonė: ar žinote, kad užgerdami tuos pyragėlius kava gadinate pyrago skonį? Kava jį užgožia ir bukina. O atskleidžia gerąsias savybes... pienas.

  Na, ir dar vieną tikrai lietuvišką skonį. Apie prieskoninę kalendrą. Skonis – šiek tiek aštrus ir citrininis. Bet! Sėklos, palyginti su lapais, – saldžios. Jei po skrudinimo sumalsite, išryškės riešutų skonis. Arba, jei imsite virti, pasklis muskuso ar net vanilės skoniai. (Jei perkaitę skonį dar ir pajutote, esate tikra šeimininkė).

  Gal kiek per maža dėmesio šiandien skyriau skonio ir kvapo santykiams. Tai – įdomi tema, nes kai kurie mokslininkai sako, jog maisto kvapas įtakos skoniui neturi. Bet, jei nori taip teigti, turi būti mažiausiai degustatoriumi profesionalu. Giliai šion temon šiandien nelįsdamas pacituosiu viename leidiny aprašytą eksperimentą, kuris viską paaiškins.

  Jei, užspaudę nosį, kramtysite žemuogių skonio saldainį, jausite tik saldumą su rūgštelės priegaide: jokio žemuogės skonio. O jei tokį pat saldainį valgysite, neužspaudę nosies, ir žemuogių natas pajusite.

  Jei informacijos vis dėlto pritrūkote, siūlau susirasti (ar bent paskaityti) apie stebuklinę uogą – afrikietišką saldžiąją puteriją. Kuomet ją perkasite, po to net acto šaukštelis jums pasirodys saldus kaip skystas cukrus.