Grįžtame į Šaltojo karo ir „geležinių uždangų“ epochą: komentuoja Audrius Butkevičius

- Netylant diskusijoms dėl žemės drebėjimo Turkijoje, pasigirdo kalbų, kad jis galėjo būti sukeltas dirbtinai. Ką manote apie tai?

- Tai - jokio realaus pagrindo neturinčios praėjusio amžiaus pabaigos teorijos, kurios pasigirsta kaskart, kai žemė dreba kokių nors ypatingų įvykių teritorijoje.

Analogiškai buvo kalbėta po žemės drebėjimo Armėnijoje (7,2 balo stiprumo Spitako žemės drebėjimas, vykęs 1988 metų gruodžio 7 d. 11:41 vietos laiku Armėnijos šiaurės vakaruose).

Tuomet irgi buvo teigiama, kad tai Rusijos imperijos kerštas už nebūtus armėnų judesius link nepriklausomybės. Sakau „nebūtus", nes tuomet jokių bandymų atsiplėšti nuo imperinės erdvės nebuvo.

Armėnai link to pradėjo judėti tik pastaraisiais metais, kai šalies premjeru tapo Nikolas Pašinianas.

Tokias kalbas būtų galima palyginti su senovės romėnų pasvarstymais apie tai, jog Vezuvijaus ugnikalnis Pompėją sunaikino už tai, kad jos gyventojai mėgo linksmintis taip, kaip dabar linksminasi kai kurie TS-LKD partijos veikėjai.

Audrius Butkevičius

- Kiek ši situacija paveiks Turkijos ambicijas tapti regiono lydere?

- Nė truputėlio. Sugriovimai bus atstatyti, o, pažvelgus į situaciją iš artėjančių rinkimų pozicijos, dabartinis šalies vadovas Redžepas Tajipas Erdoganas (Recep Tayyip Erdogan) tik sustiprino savo pozicijas.

Jis ne tik tapo krizės metu reikalingu lyderiu, bet ir gavo pretekstą apkaltinti pagrindinius savo oponentus - Stambulo ir Ankaros merus - nesukontroliavus ydingos statybų praktikos.

- Gal situacija paveiks Sirijos pilietinį karą?

- Mes suvokiame žemės drebėjimą kaip kažką ypatingo, tačiau tokiose teritorijose gyvenantys žmonės priima tai kaip neišvengiamybę, kuri jokiu būdu negali pakeisti neapykantos kitaip mąstančiam ar besimeldžiančiam.

Tie, kurie buvo drebėjimo epicentre, jau kalbasi su Alachu, o kurie buvo atokiau, patyrė tai, ką aš esu patyręs du kartus - jausmą, tarsi stovi perone ir pro pat tave dideliu greičiu pralekia traukinys.

Tad dėl tokių „niekų" kaip žemės drebėjimas niekas iš kariaujančių pusių savo pažiūrų nekeis.

- Po žemės drebėjimo Vakarai suskubo paremti Turkiją, bet delsė su parama Sirijai.

- Žmogus, kuris remia Sirijos prezidentą Bašarą al-Asadą, yra nusipelnęs žemės drebėjimo, o kitus ištiko tai, kas neišvengiama.

Europa yra stipriai susikoncentravusi į Ukrainos krizę ir bet kuriam sveiko proto žmogui akivaizdu, kad Ukrainoje vyksta istoriją keičiantys procesai. Žemės drebėjimas nekeičia istorijos arba tam reikia tokio ugnikalnio išsiveržimo, kuris sukeltų mažąjį ledynmetį.

Galvoti, jog būtina remti sirus, nepaisant to, kad jie remia B.al-Asadą, yra kvaila, o šiandieninė Europa ne tiek ciniška, kiek pragmatiška.

Jos politikai puikiai supranta, kad, laimėjus karą prieš Rusiją, bendras pasaulio vaizdas pasikeis mažiausiai šimtmečiui ir niekas nerizikuos tokia galimybe vien dėl to, kad žemė sudrebėjo ten, kur ji nuolat dreba.

- Bet karui reikia ginkluotės, o „Reuters" paskelbė, kad Europos šalių atsargos senka.

- „Reuters" supratimas apie atsargas remiasi šios srities profanų pareiškimais. Europoje rimtesniam karui paskaičiuotų ginkluotės atsargų nebuvo nuo praėjusio amžiaus pabaigos, kai įvairūs rėksniai bandė įtikinti visuomenę, jog Šaltasis karas baigėsi, o Ivanas, įsispraudęs tarp kojų haubicos sviedinį, plaktuku nuo jo mėgino nudaužyti bronzinius apvadėlius, siekdamas juos parduoti.

Visgi, nors Europa atsargų nebeturi, tai nereiškia, kad nėra iš kur jų paimti. Nepaisant Vakarų tiekiamos paramos, didžioji dalis Ukrainos konflikte naudojamos ginkluotės yra sovietinė.

Savo laiku milžiniški jos kiekiai buvo parduoti Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos valstybėms.

Dabar šie ginklai išperkami ir keliauja į Ukrainos karo laukus, o ištuštėję sandėliai užpildomi NATO ginkluote. Ginkluotės rinka persidalina.

Vienas pagrindinių Rusijos verslų traukiasi, užleisdamas vietą JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Švedijos ir kitiems gamintojams.

Beje, jeigu mielasis skaitytojas galvoja, kad NATO yra didelis sandėlis, o „Reuters" apžvalgininkai yra įsitikinę, jog NATO ir ES šalys kažkur nuolat laiko didžiulius arsenalus, jie klysta.

Tiksliau, jie galvoja, kad viskas vyksta taip, kaip turėtų vykti pagal karinius planus, tačiau reali situacija yra kitokia. Stabilių sandėlių neegzistuoja, o turimi ginklai keičiami, parduodami arba perkami.

Tai yra nuolatinis judėjimas. Logistika, pagrindinė karo dievo meilužė, eilinį kartą demonstruoja, kad jai pakaitalo nėra ir kad jokios „jaunesnės ir gražesnės merginos" jos vietos neužims.

Šiam konfliktui naudojami slaptuose sandėliuose Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje saugoti ginklai, kurie keliauja abiem konflikto pusėms, nes jos savo turėtas atsargas jau seniai išparceliavo.

Ginklų verslas visuomet buvo labai naudingas, ir kas buvo sukaupta per daugiau negu 30 metų, iš pradžių iškeliavo į minėtus regionus, o dabar grįžta, kad būtų panaudota Ukrainoje.

Tuo pat metu Europa ir JAV neįtikėtinais tempais didina savo ginklų gamybos apimtis. Iki šiol karas reikalavo ginkluotės, tačiau jau greitai jos perteklius ims stimuliuoti patį karą.

Kadangi ginklų gaminama vis daugiau, siekiant, jog procesas vyktų toliau, jie bus naudojami, o tai skatins konflikto plėtrą. Jeigu dar yra tokių, kurie galvoja, kad čia tik Ukrainos-Rusijos karas, turiu juos nuvilti.

Šis karas palies mus visus, todėl patarčiau LR Vyriausybei nustoti dalinus tai, ką turime kaip savo ginkluotės atsargas, bei, atsižvelgiant į karo Ukrainoje realijas, skubiai permąstyti Lietuvos ginklavimosi strategiją.

- Ukraina išgyveno žiemą. Kas bus toliau?

- Akivaizdu, kad Rusija nepaskaičiavo, jog Ukrainos užnugaris yra ne tie keli šimtai kilometrų, kuriuos ji matė savo kariuomenės planuose, bet visa ES, JAV ir Britų sandrauga.

Tai lemia, kad šiandien rusai pralaimi ne tik strateginiame, bet ir operatyviniame bei taktiniame lygmenyse.

Daugiausia į ką jie gali pretenduoti, tai stabilizuoti esamą fronto liniją, išsaugant sausumos koridorių į Krymą ir kai kurias užimtas Luhansko bei Donecko teritorijas.

Ar tai reiškia, kad Rusija pralaimėjo? Atsakymas yra „taip", tačiau Rusija nepralaimėjo konflikto, kurio vienoje pusėje yra NATO, kitoje - BRICS šalys, nes jis yra gerokai platesnis.

Bandant suvaldyti konfliktą, reikia sunaikinti rusų galimybę efektyviai funkcionuoti tarptautinė erdvėje, o tai nėra taip paprasta.

Todėl karas, taip demonstratyviai plykstelėjęs Ukrainos-Rusijos fronte, netrukus gali plykstelėti vėl. Viena iš potencialių krypčių yra Rusijos-Kazachstano ar Rusijos-Moldovos frontai.

Ir jokiu būdu negalima nepaisyti Rusijos-Baltijos šalių fronto atsiradimo galimybės. Rusams pralaimint Ukrainos fronte, konflikto eskalacija jo kūrėjams gali pasirodyti efektyvia strategija. Lietuva ir Baltijos valstybės privalo būti išskirtinai pasirengusi.

Deja, dabartinė Lietuvos valdžia, visiškai nepaisydama šalies gynybos interesų, veikia kaip konflikto generavimo instrumentas. Mano nuomone, jos veikla labiausia atitinka Rusijos ir kai kurių Vakarų finansinių grupuočių interesus.

- Tai lemia, kad amerikiečiai ir prancūzai raginami palikti Rusiją su Baltarusija, o Lenkija uždaro dar vieną pasienio kontrolės punktą?

- Tai yra bendro konflikto, kurį dabar nagrinėjame, sudėtinės dalys.

Pačios savaime jos nėra išskirtinai svarbios, tačiau jos liudija, kad „geležinė uždanga" leidžiasi. Labai tikėtina, kad ji nusileis Lietuvos-Baltarusijos ar Lenkijos-Baltarusijos sienos - galimo konflikto teritorijos - ribose. Todėl tiek lenkai, tiek mes privalome tam ruoštis.

Neaišku, kur ji nusileis Ukrainoje - ar šaliai pavyks išstumti okupantus iki 1991 m. sienų, ar visgi dalį užgrobtų teritorijų Rusija išlaikys.

Čia reikia patikslinti, kad tie, kurie mano, jog Vladimiras Putinas nesugeba spręsti su karu susijusių klausimų, nėra teisūs.

Vertinant konfliktą pagal minimalistinį scenarijų, Rusija jį realizavo pirmosiomis karo dienomis, kai išdavikai Ukrainos valdžioje leido rusams užimti kelią į Krymą atvėrusias Chersono ar gamtiniais ištekliais turtingas Luhansko ir Donecko teritorijas.

Manau, kad tai, kur uždanga nusileis Ukrainoje, lems, kaip keisis pasaulio vaizdas.

Vienoje pusėje bus NATO ir ES, kitoje - Rusija ir kitos BRICS šalys. Visgi reikia suprasti, kad nei Indija, nei Kinija negalės išlaikyti savo turimų pozicijų be intensyvios prekybos su Vakarais. Ir nors nemažai Azijos gyventojų Europą suvokia kaip didelį, „nevykėlių" apgyvendintą Liaudies buities muziejų po atviru dangumi, jie klysta.

Aišku, dabartiniai 7-8 mlrd. pasaulio gyventojų žymiai aktyviau prisideda prie pasaulinių geopolitinių ar geoantropologinių pokyčių, negu mano jaunystės laikais buvę 3 mlrd., tačiau pokyčiai dar nėra galutiniai ar negrįžtami.

Jeigu mes suvoksime Europą kaip švietimo židinį ir istorijos kūrėją, tuomet galėsime daryti įtaką vykstantiems procesams. Ir priešingai, jeigu matysime save tik kaip savo užpakaliais prekiaujančius hedonistus, tuomet bus galima kalbėti apie Europos saulėlydį.

Mūsų, Lietuvos gyventojų, atsakomybė, nepaisant nedidelio skaitlingumo, taip pat yra didelė, nes yra nemažai svarbių darbų, kuriuos galime nuveikti.

Esmė yra ne skaitlingumas, o žmonių ir jų renkamų politikų pasirengimas veikti.

Politikai privalo nubrėžti raudonas linijas politinėje, kultūrinėje, mokslinėje srityse ir duoti aiškiai suprasti, kad jų niekam nevalia peržengti.

Žvelgdami į šiandieninę situaciją privalome suvokti, kad Europos tautų atsakomybė už pasaulio tautų ateitį yra didesnė negu mano Kopenhagos ar Amsterdamo narkomanas. Ir laikas tą atsakomybę prisiimti.

respublika.lt