Gražuolė Klaipėda juodom panagėm: Skiriu miesto ūkio priežiūros tarnyboms ir asmeniškai Gintarui Neniškiui

Pagal savo galimybes, kartu su šeima, prisidėjau ir aš. Taip, Mažvydo alėjoje, šalia kitų žavingų instaliacijų, atsirado „Susitaikymo suoliukas“.

Aukodamas nuosavas lėšas, nuoširdžiai tikėjausi, kad bendromis pastangomis bus sukurta nuostabi poilsio ir pasivaikščiojimo oazė miesto centre.

Tikėjausi, kad miesto valdžia, gerbdama ir vertindama privačią iniciatyvą, užtikrins, kad šios kompozicijos ir aplink esanti erdvė bus tinkamai prižiūrima, saugojama ir puoselėjimą. Deja, klydau...

Ką aš pamačiau neseniai aplankęs šią vietą?

„Susitaikymo suolelio“ kampas vandališkai nuluptas. Pakėlęs akis, netoliese  išvydau chaotiškai išstumdytus masyvius kubus. Takai vedantys į šią vietą gerokai apžėlę, neprižiūrėti.

Lietaus nuotekų grotelės išimtos ir ten atsivėrusi duobė lyg ir taikosi nulaužti koją mažiau apdairiam klaipėdiečiui.

Tai paskatino mane atidžiau pasidairyti po kitas reprezentacines miesto erdves.

Gal ir gerai, kad šį sezoną į Klaipėdą užsuko vos vienas kruizinis laivas.

Vadinasi mažiau lenkų, vokiečių, danų, olandų, italų sužinojo, kad yra rytinėje Baltijos jūros pakrantėje toks miestas, kuris turistus pasitinka nemenka žvyro dykyne ir apleistu, iš perkrypusių rąstų sukaltu, paviljonu.

Kalbu apie Kruizinių laivų terminalo vaizdą.

Nejau ta didžiulė be gyvybės plynė ant marių kranto gali sukelti kokį tai estetinį jausmą?

Juk jį prašyte prašosi „gaspadoriaus“ rankos, tvarkingos, sovietinių laikų neprimenančios prekybos, jaukių kavinukių ir barų, kūrybinių dirbtuvėlių, atrakcionų vaikams.

Jūros turistai šiemet to nepamatė. Bet mes, čia daug metų gyvenantys ir dirbantys klaipėdiečiai, matome tai beveik kasdien. 

Mato tai ir mūsų vaikai arba į svečius atvažiuojantys giminės, draugai. Ir ta svetima gėda, ilgainiui jau tapo visų mūsų gėda.

Užtat iš atsakingų savivaldybės administracijos pareigūnų – kapų tyla arba migloti ateities pažadai.

Dar galima būtų pateisinti laiko paliestas ir apgriuvusias, vokiečių paliktas, protestantų bažnytėles, Pagėgių apylinkėse.

Bet, kad miesto, kuriame kasdien lankosi tūkstančiai žmonių, pagrindinės erdvės būtų  neprižiūrimos ir netvarkomos, tai yra elementariausias apsileidimas.

Labiausiai neramu, kad gyvendami tokioje nevalyvoje aplinkoje, daug kas su tuo susitaiko. Laikui bėgant ima atrodyti, kad taip ir turi būti.

Akys ir protas įpranta prie šiukšlėmis užverstų ir pamirštų konteinerių, prie apgriuvusių pastatų ar trupančio sienų tinko, prie užgesusio apšvietimo stulpo ar vandalų aplaužyto suolelio, iškrypusių šaligatvio plytelių.

Įprantame mes, įpranta mūsų vaikai. Įpranta net smulkieji senamiesčio verslininkai, kurie įprastai yra linkę prižiūrėti, puoselėti ir tvarkyti aplink savo verslą esančią teritoriją.

Tačiau atsiranda tokių, kurie matydami, kad savivaldybės adminsitracija nesitvarko ir patys tampa apatiški, apsileidę ir nesugebantis susirinkti tuščių dėžių ar susišluoti sau po nosimi.

Deja, bet blogi pavyzdžiai, kartais užkrečia nemažiau, negu geri.

Ir tų pavyzdžių galima rasti ne tik Kruizinių laivų terminale.

Užtenka persikelti į kitą upės krantą – Šiaurinį ragą. Atrodo, visai neseniai buvo sutvarkyta krantinė su rago gale įsikūrusia modernia Smiltynės perkėla.

Vaizdas dabar kur kas niūresnis, negu per objekto atidarymą.

Gražu kai perkerpant šventinę atidarymo juostelę visada dalyvauja daug valdžios atstovų, sakomos įkvepiančios, daug žadančios kalbos.

Bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad su žirklėmis perkerpama ne tik juostelė, bet ir požiūris, kad naujai įrengtą mieto vietą reikia nuolat tinkamai prižiūrėti, puoselėti, tvarkyti, valyti.

Išpylėme betoną, išklojome plyteles, pastatėme naujus suoliukus, įrengėme apšvietimo stulpus ir kas toliau?

Toliau jau valdžios atstovų ir su žiburiu nerasi ir nepamatysi besitvarkant.

Štai toje pačioje Danės krantinėje, tik arčiau Merijos, kažkada buvo suorganizuota viešųjų ryšių akcija.

Kiekvienas naujai įrengtas suoliukas prie upės buvo pakrikštytas kurios nors kitos savivaldybės vadovo sutuoktinės vardu.

Tas prisuktas lenteles prie suoliukų galima rasti ir dabar.

Tik patiems suoliukams jau atšviežinimo reikėtų, kai kur padažyti, kai kur paremontuoti. Ar nors viena krikštamotė pasidomėjo, kaip jos suoliukas gyvena?

Ar jam viskas gerai? Sprendžiant iš jų būklės ir išvaizdos, akivaizdu, kad ne. Suoliukai taip ir liko prie Dangės, o kur dabar jų krikštytojai?

Šiaurės ragą, ypač vasarą, yra pamėgę ne tik į Smiltynę ir atgal besikeliantys vasarotojai, bet ir įvairias asmenines progas švenčiantis klaipėdiečiai.

Jaunavedžiai, Krikštynų dalyviai, dažnai nori užfiksuoti savo gyvenimo svarbiausius įvykius Kuršių marių ir jas raižančių laivų ir jachtų fone.

Mano žmona – fotografė, pajuokaudama, yra sakiusi, kad tvarkant šventines nuotraukas, daugiausiai laiko praleidžia, ne žmones gražindama, nes jie ir taip gražūs, o šalindama iš nuotraukų pūpsančius konteinerius ar šiukšlių dėžes su kupetomis šiukšlių, padailindama ne visai estetiškai atrodančius suoliukus ar aprašinėtus bei apklijuotus įvairiu šlamštu apšvietimo stulpus.

Kiekviename juoke yra dalis tiesos. Tik tos tiesos niekaip nenori pripažinti miesto administracijos vadovai.

Neužtenka suremontuoti ir pompastiškai atidaryti vieną ar kitą miesto skverą, aikštę ar parką.

Norint, kad jie būtų gyvybės pilni ir norėtųsi į juos sugrįžti, reikia mylėti savo miestą ir rūpintis juo kiekvieną dieną.

Redakcija už autoriaus nuomonę neatsako.