Gražinos skiltis: Medaus saldybės ir kartumas

„Buvau liudininkė, kai šešiametė mergaitė, paragavusi rūpestingos mamos pakišto šviežio medaus šaukštelį, kaip kulka nuskuodė...išsiplauti burnos. Tas medus buvo iš mūsų šeimos bityno.

Kadangi gyvename pamiškėje, mūsų bičių šešių avilių bitutės tikrai nekrauna medaus iš pakelės rapsynų. Bet, va - mergaitei, tikriausiai tepažįstančiai “čiupačiupsų„ ir visokių šiuolaikinių ledinukų, saldainiukų skonį, medus jau kelia šleikštulį“, - apgailestavo ponia Aldona, parašiusi laiškelį skilčiai.

Ak, medus ant šviežio agurko. Koks tai buvo delikatesas pas močiutes ir diedukus kaime mano kartai.

Nepaisant pačių įvairiausių sveikos mitybos gausių laidų per įvairiausius medijų kanalus, nepaisant daktarų paskaitų ir moralų medijose, tėvams, auginantiems mažylius, kur kas patogiau, o svarbiausiai - greičiau suruošti gimtadienius greito maisto restoranuose, kur ir balionėliai, ir klounai vietoje. Negi gimtuvininko kompaniją boginsi kur prie upės, ežero virti žuvienės? Erkės, visokie kitokie gyviai. Ir pavojai.

Taip vaikai ir nebežino, kas tai yra lašinio šmotelis, pasmilkytas kadagiu, kas tai yra žuvienė iš ką tik sumeškeriotų ešeriukų. Ir daug ko nebežino apie tikrą, o ne plastmasinį gyvenimo skonį. Ir turbūt jau nieko čia nebepakeisi. Progresas su visom jo pasekmėm.

Bet sugrįžtu prie medaus. Ne, ne, visai neketinu „daryti reklamos“ tam medui. Per karantinus aptikau pasiūlymą pirkti medų iš Žemaitijos slėnių ir pamiškių glūdumos. Susigundžiau.

Kadangi buvo kalėdinis laikotarpis, jo užsisakiau kur kas daugiau, nei man pačiai reikėtų. Ir dovanoms. Kai to medaus stiklainius iki durų pintinėlėje atnešė gal kokių 35 m. vyrukas, tvarkingas, besišypsantis, pasidžiaugiau.

O dar labiau pasidžiaugiau, kai jam jau išburzgus, to medaus paragavau. Jis man pasirodė tokio pat skonio, kaip vaikystėje, užteptas ant šviežio agurko.

Puoliau skambinti tam vyrukui pasakyti, kad jo parduodamo medaus norėsiu ir pavasarinio kopimo. Šiemet jo turėjau ir kol kas tebeturiu. Kasdien po šaukštelį ant „tuščio“ su šiltu vandeniu. Žinoma, norėsiu to medaus ir rudeniop.

Medus man nekelia šleikštulio kaip tai šešiametei mergytei. Esu įsitikinusi, kad tas medus - nauda mano organizmui. Gal tai ir mitas, bet tuo tikiu.

Nes tas tikėjimas - iš vaikystės, kai tėvai nekišdavo tablečių, o girdydavo liepžiedžių arbata su medumi. Ir net „Kagoro“ vynu, kurio vietoj „proškių“ išrašydavo išmintingasis daktaras Maizelis, nuo peršalimo ligų gydęs visus mūsų kvartalo susirgusius vaikus.

Na, o dėl medaus juk turime teisę rinktis. O ir vaikus pratinti prie jo, o ne prie „čiupačiupsų“.