Gražinos skiltis: Artumo jausmas

Nelikau abejinga vasario 14 d. gautam p. Vilijos laiškučiui. Ji atsiuntė istoriją, kurios autoriaus nežinojo. Tik paaiškino patyrusi panašią išdavystę. Užtat norinti pasidalinti ta istorija - gal ji kam nors padės.

„Kai tą vakarą grįžau namo, žmona jau ruošė vakarienę. Paėmiau ją už rankos ir ištariau: “Noriu tau kai ką pasakyti.„ Ji atsisėdo ir tyliai pradėjo valgyti. Jos akyse - liūdesys. “Aš noriu skirtis„, - ramiu balsu pradėjau. Neatrodė, kad ją būtų suerzinę šie mano žodžiai. Tik švelniai paklausė: “Kodėl?"

Slegiamas kaltės paruošiau skyrybų dokumentus, kuriuose sutikau, kad jai liktų mūsų namas ir automobilis, dalis mano įmonės akcijų. Vos pažvelgusi į popierius, ji suplėšė juos į skutelius. Moteris, kuri su manim praleido 20 savo gyvenimo metų, man tapo svetima. Gaila jos, bet negalėjau atsisakyti to, ką taip nuoširdžiai pažadėjau dabar širdį užvaldžiusiai kitai.

Ryte ji pristatė skyrybų sąlygas: ji nenori nieko iš manęs, ji tenori apie skyrybas būti įspėta prieš mėnesį. Ji prašė tą mėnesį abiem kiek įmanoma pasistengti gyventi kaip anksčiau. Ir nurodė paprastutę priežastį: sūnus laiko egzaminus, ir ji nenori, kad mūsų griūvanti santuoka paveiktų jo mokslus.

Su viskuo sutikau. Bet ji norėjo kai ko daugiau. Ji paprašė manęs priminti, kaip aš ją nešiau ant rankų mūsų vestuvių dieną. Ji prašė, kad visą mėnesį kiekvieną dieną išneščiau ją ant rankų iš miegamojo iki lauko durų... Vengdamas bereikalingų pykčių, sutikau su jos keistu prašymu.

Kai pirmą dieną paėmiau ją ant rankų, abu jautėmės nepatogiai. Sūnus, kaip tik tuo metu išėjęs į koridorių, net suplojo rankomis: „Tėvelis neša mamytę!“ Jo žodžiai suspaudė man širdį. Nuo miegamojo iki svetainės, nuo svetainės iki lauko durų - visus 10 metrų - nešiau ją savo glėby. Ji užsimerkė ir švelniai paprašė: „Nesakyk sūnui apie skyrybas.“ Aš linktelėjau galvą...

Antrą dieną viskas vyko sklandžiau. Ji prisiglaudė man prie krūtinės. Užuodžiau kvepalus, sklindančius nuo jos palaidinės. Staiga suvokiau, kad šia moterimi nesirūpinau ilgą laiką… Pastebėjau, kad ji nebėra jauna. Jos veide buvo atsiradę raukšlių, jos plaukai ėmę žilti! Ji atidavė visą save mūsų santuokai. Kokią minutę svarsčiau, ką aš padariau su ja.

Ketvirtą dieną, kai paėmiau ją ant rankų, pajutau, kad grįžta artumo jausmas.

Vieną rytą ji niekaip negalėjo išsirinkti ką rengtis. Išsimatavo gana nemažai suknelių, bet niekaip nerado tinkamos. Atsiduso: „Visos mano suknelės išaugo.“ Staiga pastebėjau, kad ji tiek sulyso, jog tai ir buvo ta priežastis, dėl kurios tapo taip lengva ją nešti.

Ir staiga man toptelėjo galvon, - ji palaidojo tiek daug skausmo ir kartėlio savo širdyje. Nesąmoningai pasilenkiau ir paliečiau jos galvą.

Tuo metu į kambarį įėjo mūsų sūnus. Matyti, kaip jo tėtis kas rytą neša mamą, tapo svarbia jo gyvenimo dalimi. Mano žmona pamojo jam ranka, kad šis prieitų arčiau, ir stipriai jį apsikabino. Aš nusisukau į šalį... Tuomet paėmiau ją ant rankų. Jos ranka apsivijo mano kaklą švelniai ir paprastai. Aš tvirtai ją laikiau savo glėbyje - lygiai taip, kaip mūsų vestuvių dieną. Regis, tik dabar supratau, kad kai mūsų vedybų dieną įnešiau žmoną į mūsų namus, aš įsipareigojau ją saugoti, kol mirtis mus išskirs.

Tą vakarą grįžau namo su gėlių puokšte. Mano žmona gulėjo lovoje nebegyva... Ji kovojo su vėžiu mėnesių mėnesius, o aš buvau toks užsiėmęs, kad to net nepastebėjau. Gydymas buvo neefektyvus, ir ji suprato, - vilties išgyventi nebėra... Norėdama apsaugoti mūsų sūnų nuo neigiamų išgyvenimų dėl mūsų skyrybų ji paprašė palaukti tą vieną mėnesį…

Dabar bent jau sūnaus akyse aš vis dar mylintis vyras…" Graudu. Net jei toji istorija išgalvota, bet gyvenimiškai pamokanti.