Gintaras Furmanavičius apie gąsdinimą: Mes galime reaguoti, arba ne

Taip šis jausmas apibrėžiamas literatūroje. Neabejoju, kad kiekvienas mūsų esame patyrę šį jausmą ir ne iš nuogirdų puikiai žinome, kas tai yra.

Tikriausiai jau užmarštin nugrimzdo prisiminimai, kaip ramiai mes visi gyvenome iki pat 2020 metų.

Ekonomika Lietuvoje lėtai, bet užtikrintai augo, kartu augo atlyginimai ir tikėjimas, kad taip bus visada. 2019 metų duomenimis Lietuva buvo aštuoniolikta didžiausia ekonomika Europos Sąjungoje.

Prieš įstojant į sąjungą, 2003 metais Lietuvos ekonomikos augimas buvo sparčiausias Rytų Europoje - BVP, lyginant su 2002 metais išaugo 9,7% ir sudarė 16,27 milijardo eurų tuo metu veikusiomis kainomis.

Vienam šalies gyventojui per metus tenkanti BVP dalis siekė 4711 eurų.

Kaip skelbė ant karaliaus Saliamono išgraviruotas užrašas, viskas praeina, praėjo ir tai. Nuo 2020 metų pavasario prasidėjo ir iki šios dienos vyksta protu sunkiai suvokiamas valstybės gyventojų gąsdinimas.

Pagrindiniu smuiku čia nuo pat pseudopandemijos groja fondų ir biudžeto lėšomis apmokama sisteminė žiniasklaida, kurios antraštės jau ketvirtus metus šiurpina visus, kurie tiki paistalais, kasdien mums dosniai skelbiamais joje.

Nors visi, net ir dauguma tų „vaccinated - educated", kurie dėdavo lygybės ženklą tarp išsilavinimo ir susibadymo jau suprato, kad vieno iš daugybės pasaulyje egzistuojančių virusų grėsmė buvo stipriai hiperbolizuota, sisteminė žiniasklaida nestabdo ir toliau.

Atėjus įprastiniam rudens gripo sezonui, vėl pasirodė apokaliptinės antraštės: „Penkios paros gali tapti lemtingomis: įspėja, kada COVID-19 ima kelti pavojų gyvybei, ir kuo padeda laiku skirtas gydymas".

Kartu su pseudopandemija atsirado gąsdinimo meistrai ir baimės katalizatoriai.

Jais tapo niekam iki tol nežinomi save „ekspertais" vadinantys įvairių sričių veikėjai bei dažniausiai Šurajevo vardo VU TSPMI (šio pavadinimo autorystė priklauso profesoriui Povilui Gyliui) baigę faktų tikrintojai, kurie prisidengę mokslu bei vieninteliais teisingais oficialiai pripažintais žinių šaltiniais vis gąsdindavo ir taip jau išsigandusią visuomenę.

Pseudopandemiją staiga nutraukė Omickron atmaina ir prasidėjęs karinis konfliktas Ukrainoje.

Ir vėl nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro apokaliptinės antraštės bei „ekspertų" ir net ekstrasensų pranašystės: „Rusija gali ruoštis pulti Baltijos ir NATO šalis - JAV analitikai įspėja", „Populiarus Vakarų ekstrasensas numatė, kada ir kodėl prasidės Trečiasis pasaulinis karas", „Ekspertas apie padėtį Lietuvoje: „Turime šiandien galvoti, kad po 2 metų bus karas" ir taip toliau, ir panašiai.

Į žiniasklaidos ar „ekspertų" skleidžiamas pasakas mes galime reaguoti arba ne, tuo labiau, kad dauguma jų, kaip ir pseudopandemijos atveju kalba taip, kaip reikia Lietuvą valdančiai šaikai ir šeimininkui iš užjūrio.

Artimi dvarui ir Visatos valdovo aplinkai žino, ką reikia sakyti, kad visuomenė nenustotų bijoti.

Tikriausiai daugeliui bus naujiena, kad vienas iš karo Ukrainoje ekspertų, dažnai komentuojantis karo eigą Ukrainoje, simpatiškas buvęs specialiųjų pajėgų karininkas Aurimas Navys konservatorių partijos sąraše dalyvavo 2023 metų Savivaldybių tarybų rinkimuose ir tapo tarybos nariu, o pavasarį su konservatoriais dalyvaus Europarlamento rinkimuose.

Visai kitaip reikėtų vertinti buvusios KGB aktyvistės ir Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymus, kuriuos platina ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio žiniasklaida.

Štai jos naujausias pareiškimas šią savaitę duodant interviu CNN televizijai: Perklausta, ar ragina visus - lietuvius, prancūzus, amerikiečius ir britus realiai įsitraukti į karą, D.Grybauskaitė pabrėžė jau dvejus metus kartojanti, kad Rusija turi būti nugalėta mūšio lauke.

„Ne teorijomis, ne diskusijomis, planais ar konferencijomis, bet mūšio lauke. O mes to nedarome.

Mes tik galvojame, kad kažkas kitas už mus kovos - kad kovos ukrainiečiai. Anksčiau ar vėliau, ypač šioje naujoje, geopolitinėje situacijoje, kai V.Putinui atsidaro nauji galimybių langai, jis pradės konfrontaciją ir su mumis. Ir mes turėsime reaguoti rimtai - priešingai, nei darome dabar".

Ir šis karą kurstantis tekstas sakomas tuo metu, kai vis garsiau kalbama, kad šį konfliktą jau kurį laiką bandoma išspręsti diplomatinėmis priemonėmis.

Vėją į bures pagavo ir Lietuvos užsienio politikos nevykėlis Gabrielius Landsbergis, kuris nuėjo dar toliau.

Sutapimas ar ne, bet iš karto po skambaus eksprezidentės pareiškimo pasauliui, anūkas Lietuvai paskelbė žinią, „kad Lietuva susiduria su egzistencine grėsme".

Pasak jo, situacija Ukrainoje neįkvepia, o kitas Kremliaus taikinys būsime mes. Užsienio reikalų ministras tikina, kad optimizmo mažai, tad turime drąsiai kalbėti apie ryžtingesnius sprendimus dėl nacionalinio saugumo.

Tuo pačiu nevykėlis Drakono žudikas pareiškė, kad „jeigu reikėtų dėti parašą ir po 5 proc. [nuo BVP gynybai], aš padėčiau".

Ko siekiama tais nesibaigiančiais bauginimais?

Tikro atsakymo mes nesužinosime, tačiau pažvelgus į visą paveikslą iš aukščiau spėju, kad po šituo bandoma paslėpti visišką valstybės valdymo nesėkmę, kurią akivaizdžiai patyrė ši dar ištisus metus savo šalies gyventojus kankinsianti valdžia.

Teksto pradžioje minėta valstybės ekonomika neįtikėtinu greičiu čiuožia žemyn, skurdas šalyje tokiu pačiu greičiu auga, todėl karu nuolat gąsdinama tam, kad visos kitos blogybės atrodytų ne tokios ir blogos.

Štai naujausios SEB banko analitikų prognozės sako, jog „SEB ekonomistai nekeičia šių metų Lietuvos BVP prognozės ir tikisi, kad šalies ekonomika trauksis 0,2%, tačiau reikšmingai apkarpė 2024 m. BVP prognozę iki 1,8% nuo 2,7% prognozuotų pavasarį.

Nors BVP susitraukimas simbolinis, šie metai statistiškai bus prastesni, nei pandeminiai 2020-ieji, kai šalies ekonomika stojo, tačiau dėl įlietos reikšmingos valstybės pagalbos pavyko išlaikyti tais metais sukurtą BVP 2019 m. lygyje".

Tuo pat metu oficialiai skelbiama, kad skurdo rizikos lygis Lietuvoje lieka vienas prasčiausių ES: žemiau skurdo ribos gyvena kas 5 lietuvis.

Ir tuo metu, kai skurdą mažinti siekiančios visuomeninės organizacijos sako - problemą spręstų didesnis finansavimas socialinei sričiai, valdžia, prisidengdama mums diegiamomis baimėmis, siūlo didinti karo išlaidas.

Šį savo tekstą baigsiu dvejomis citatomis.

Pirmoji priklauso amerikiečių rašytojui Ernestui Hemingvėjui: „Niekas iš žmogaus neatima tiek daug jėgų, kiek pavojaus baimė".

Antroji - mano mėgiamam japonų rašytojui Haruki Murakami: „Jei kiekvienas tikės tuo, kad viskas baigsis gerai - pasaulyje nebebus ko bijoti".

Lietuvos Respublikos Konstitucija, 25 straipsnis

Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.

Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.