Gerovės valstybės modeliai - ko reikia, kad būtum laimingas?

Gerovės valstybė yra tokia valstybė, kuomet pagrindinį vaidmenį saugoti ir skatinti savo piliečių socialinę ir ekonominę gerovę vaidina valstybė. Tačiau taip pat garantuoti gerovę gali ir šeima bei rinka. Idėja sukurti laimingą ir saugią visuomenę, dar 18 amžiuje, kilo vokiečių filosofui Christianui Wolffui, kuris ieškojo būdų kaip apginti žmogaus prigimtines teises.

Tačiau praktiškai, sukūrus pirmąją pasaulyje socialinio draudimo sistemą, tai pavyko įgyvendinti Vokietijos kancleriui Otui fon Bismarkui. Vėliau ši sistema modifikavosi, ko pasėkoje šiuo metu gerovės valstybės remiasi gana skirtingomis ideologijomis ir praktikomis.

Dėl skirtingos šalių istorijos, kultūros ir veikiančių politinių institucijų vienareikšmiškas gerovės valstybės suvokimas nėra įmanomas.

Įprasta šalis skirstyti pagal tris pagrindinius G. Esping-Anderseno gerovės valstybės modelius: konservatyvųjį – korporatyvinį, liberalųjį ir socialdemokratinį.

Taigi, kuo šie modeliai skiriasi?

Konservatyviame-korporatyviniame modelyje pagrindinis socialinių garantijų užtikrinimas tenka darbdaviui ir šeimai. Dekomodifikacijos laipsnis – vidutinis, nes gerovė priklauso nuo nuopelnų rinkoje, o socialinė apsauga smarkiai susijusi su privalomuoju socialiniu draudimu.

Socialinė politika kuriama pakankamai senomis tradicijomis – bismarkinio mechanizmo principais.  Paprastai konservatizmas asocijuojasi su apsauga, socialinės ir politinės tvarkos išsaugojimu bei priešinimusi radikaliems pokyčiams.

Aukšta stratifikacija tarp lyčių  paremta vieno šeimos maitintojo modeliu: įprasta manyti, kad vyras turi sugebėti išlaikyti šeimą, o moteris turėtų rūpintis šeima.

Žvelgiant į liberalųjį modelį – jis yra pagrįstas tokia ideologija ir praktika, kai kiekvienas asmuo gerovę užsitikrina pats, dalyvaudamas darbo rinkoje, todėl valstybė minimaliai garantuoja paramą savo piliečiams. Valstybė skatina privačių socialinio draudimo sistemų kūrimąsi ir įprastai nežymiomis išmokomis stengiasi švelninti skurdo, nelygybės ir nedarbo problemas. Taigi, valstybės įsitraukimas teikiant socialinę gerovę yra labai mažas, o socialinė apsauga – pačio individo rūpestis.

Socialdemokratinis gerovės valstybės modelis yra grindžiamas solidarumo, universalumo ir lygybės principais. Valstybė, vykdydama visiško užimtumo politiką, užtikrina dosnų socialinės sistemos finansavimą. Šio modelio valstybė prisiima atsakomybę kiekvienam piliečiui užtikrinti materialinę gerovę, nepriklausomai nuo jo lyties, rasės, religijos ar šeimyninės padėties.

Siekiama užtikrinti didesnę gerovę nei minimali, todėl veikia universali socialinio draudimo sistema, stengiamasi didinti susidomėjimą dalyvauti darbo rinkoje. Dėl visų šių priežasčių, lyginant su kitais modeliais, šio modelio šalyse – skurdo ir nelygybės lygiai yra mažiausi, o demodifikacijos lygis aukščiausias. Šiam modeliui priklauso Šiaurės šalys – Suomija ir Danija, kurios yra laikomos laimingiausiomis šalimis.

Gerovės valstybės modeliai turi įtakos aukštesniems laimės rodikliams. Svarbu pažymėti, jog aukštą gerovės lygį turinčios šalys toli gražu nėra turtingiausios šalys pasaulyje savo gamtiniais ištekliais. Pagrindinė idėja jose – gerai subalansuotas gyvenimas. Kasmetinis laimės indekso vertinimas pradėtas 2012 metais, tačiau pirmą kartą gyventojų laimė išmatuota 1971 metais Butane. Nors iš tiesų pamatuoti laimę yra nepaprastai sunku.

Yra daugybė veiksnių, darančių įtaką laimei - tai biologija, pajamos, aplinka, kurioje žmogus gyvena, tačiau svarbiausia dedamoji –žmonių tarpusavio santykiai. Objektyvūs kriterijai vertinant laimės indeksą yra šeši: BVP tenkantis vienam gyventojui, sveiko gyvenimo trukmė, pasirinkimo laisvė, socialinė gerovė, dosnumas ir korupcijos nebuvimas.

Šiaurės šalių gerovės valstybės modelis pasižymi tuo, kad valstybės piliečiai gauna nemažas nedarbo išmokas, o darbuotojų išnaudojimo padeda išvengti aktyvus darbo rinkos reguliavimas. Darbingumo ir produktyvumo lygis yra aukštas, nors darbo valandų skaičiaus vidurkis, lyginant su kitomis šalimis, yra mažesnis. Todėl valstybė turi galimybes pasiekti aukštą BVP lygį ir stiprią, stabilią ekonomiką.

Gyventojai jaučiasi socialiai saugūs, nes teikiamos labai kokybiškos paslaugos ir visa tai yra prieinama visiems, todėl vyrauja ypač žemas pajamų nelygybės lygis. Reguliuojama darbo rinka daro teigiamą įtaką gyventojų pasitikėjimui kitais piliečiais ir institucijomis.  Su aukštesniais pasitenkinimo rodikliais siejama ir politinė bei asmeninė laisvė. Šiaurės šalyse yra pasiekta pažangi demokratinė sistema, aukštas politinių ir pilietinių laisvių lygis.

Tuo tarpu Lietuva, po Nepriklausomybės atkūrimo, iš korporatyvinio - konservatyvaus, bismarkinio modelio vis sparčiau eina link liberalaus - marginalinio modelio. Kelių modelių persipynimas šalyje gali būti vertinamas dvejopai. Iš vienos pusės liberalėjantis marginalinis modelis suteikia laisvę rinktis. Privačių fondų reformos suteikė viltį senatvėje gyventi oriai, sudarant II pakopos kaupimo sutartis.

Energetikos sektoriuje daromos reformos taip pat kuria liberalius, konkurencingus rinkai santykius. Esame laisvi, bet priversti rinktis, bei įsprausti į mažų socialinių išmokų rėmus, kuomet didėja socialinė atskirtis. Todėl dėl nuolatinio dreifavimo tarp kelių gerovės valstyvės modelių, būtų naivu tikėtis, kad Lietuva pasieks tokias aukštumas, kaip Šiaurės šalys ir rikiuosis šalia tarp laimingiausiujų. Tačiau vieno laimės ir gerovės recepto valstybėms nėra, todėl verta nepasiduoti, o kurti toliau, ir atrasti savąją formulę.