Fausta Marija Leščiauskaitė: Moterys, nustokite ėsti kitas moteris

Prasmę jai suteikia tik kojos, kurias medžiaga apgaubia. Tada ji gali tapti patogia, praktiška, gražia ir visokia kitokia. Jei nėra žmogaus, šortai neturi prasmės.

Nepaisant to, kad paprasčiausios skiautės nereikšmingumas man atrodo neginčytinas, žmonės kartais ima ir sureikšmina medžiagos gabalą su dviem skylėm ir užtrauktuku iki praktiškai dievybės.

Vakar, štai, prieš miegą tingiai nardydama po internetą pamačiau iš pirmo žvilgsnio išsilavinusią moterį, architektę, paveldosaugininkę Loretą Janušaitienę komentuojant jaunos, gražios merginos nuotrauką (komentaras redaguotas – nenoriu kompromituoti architektės jos pačios neraštingumu): „Tokios kojos, manau, netinka šortams.“ Vėliau moteris papildė, jog jai nė kiek ne gėda, ji tik pasakiusi, jog karalius nuogas, o štai pati kompleksų neturinti ir nešiojanti mini sijonus, nes jos figūra tam tinkama.

Kokios buvo tos kojos? Gražios, ilgos, lieknos. Kad kita moteris gali taip lyg niekur nieko ateiti ir sudirbti net ir tokias kojas, baugina mane, kokias patyčias patiria iš tiesų išgalvotų standartų neatitinkantys žmonės.

Man baisu pagalvoti, ką girdi ir išgyvena žmonės, kurių kojos iš tiesų storos ar padengtos kokiais nors bėrimais, kreivos ar panašiai, jei moteris, prieš keletą metų apdovanota kaip reikšminga Kauno menininkė, ne kokia gatvės čiūčela, kaip kokia asocialė iš prasto rajono neprovokuota, neužkalbinta, atbėga ir užsipuola nepažįstamą, standartiškai gražią merginą.

Tūkstančiai moterų karštomis vasaromis nedėvi šortų. Nors prakaitas žliaugia, nors norėtų, jog saulė kojas paglostytų, jos šortų gal nė neturi, o jei turi, tampo juos geriausiu atveju atokioje sodyboje.

Tik ne mieste, kur vertinantys žvilgsniai, gatvės fotografai ir gazelės, nužengusios nuo žurnalų viršelių. Ir gali jas drąsinti kiek nori, sakydamas, kad „niekam neįdomu“ – kas tuo patikės, jei po kas antra portalų ar gatvės fotografų nuotrauka suguža profesionalių svetimo kūno vertintojų komanda ir pamoko, jog su tokioms kojomis, rankomis, pilvu ar užpakaliu – tik susisukti į bulvių maišą ir tyliai sėdėti kampe, kad nieko neužgautum savo buvimu.

Aš šiemet mečiau nedėvėti šortų.

Nusipirkau dvejus: vienus baltus, trumpus, kitus ryškiai mėlynus, kad šviesčiau iš toli. Ir rodžiau jiems pajūrį, aprodžiau Vilnių, Kauną – tegu mato, kaip pasisekė jiems pabūti ant mano kojų.

Ar mano kojos netinka šortams?

Neabejoju, kad atsiras kokia kita Loreta, kuri reikšmingai iškontempliuos panašų minčių vėmalą, bet mano kojos ne tik tinkamos absoliučiai visiems šortams.

Tai nebent šortai gali būti neverti mano puikių, taip nepailstančiai po gyvenimą nešiojančių kojų. Tai nebent jie turi nusipelnyti, kad šiuos apsivilkčiau.

O aš – aš ir mano kojos juos gali dėvėti kada tik panorėjusios.

Bet ilgus metus, kaip begalė moterų, karštą dieną slėpiausi po ilgomis kelnėmis. Mus tokios loretos taip išmokė – slėpti savo „gėdą“.

Kokia ta gėda – vienos loretos ir težino, bet kadangi kompleksuota visuomenė tai kišo kaip standartą, dauguma mūsų jį priėmė ir pernelyg nesigilino. Šortai – tik išrinktosioms.

Ir viskas. O kokia čia gėda iš kojos, kuri laiko visą kūną?

Atsistokite su savo veikiančiomis kojomis greta išsėtine skleroze sergančio žmogaus, atgulusio į vežimėlį, ir papasakokite jam apie gėdą.

Pasipasakokite apie tas prastas kojas, nevertas šortų, žmogui, amputuotomis galūnėmis.

Papasakokite, kokios blogos tos kojos, kurios kiek per baltos, be to, kiek per storos arba pernelyg kaulėtos, ir dar ten esama kažkokių juodų taškelių! Pasakykite, kaip norėtumėte kitokių kojų, nes su šiomis patiriate siaubą.

Ar ne apmaudu ir siaubinga, kaip žmogus geba nevertinti savo veikiančio, sveiko kūno?

Kokiais niekais ir tuštybe užsiima, kaip tą kūną menkina ir niekina, naikina?

Negaliu į tai žiūrėti. Negaliu matyti, kaip pačios moterys viena kitai varosi kompleksus ir iškasa kitai duobę, palaidoti šios savivertei.

Tai kažkokia traumų, žaizdų ir asocialumo pasekmė. Visų pirma, joks socialinių įgūdžių turintis žmogus neis ir nešūkaus gatvėje kitam, komentuodamas jo kūną.

Nuo seno tai – gatvės šlifuotojų pramoga, tų, kurie ant šaligatvių spjaudo skreplius ir linksminasi į grindinį daužydami butelius.

Mes visi turime savo skonį ir jausmus, mums gali būti negražu, nesimpatiška, mes galime patys nenorėti rengtis taip, kaip kažkas kitas rengiasi. Savo jausmų kontroliuoti mes negalime.

Bet socialiai adaptuotas žmogus kontroliuoja jų išraišką.

Jis nekalba visko, kas perbėga jo smegenų vingius, o taip pat kontroliuoja savo kalbą.

Kaip socialiai adaptuotas žmogus nebezda ir neraugėja restorane, prie stalo, taip jis neprieina prie nepažįstamo žmogaus ir netėškia: „Tau nereiktų nešioti šio sijono.“

Visų antra, netraumuotas, nežaizdotas žmogus, nemato aplink tiek negražių ir netinkamų.

Tai, kad tave kito apranga bei buvimas gatvėje taip sudirgina, reiškia, kad dirgina kažkokią itin jautrią vietą.

Kitas nė nepastebėtų, juk gatvėje tiek žmonių, jei jie laimingi, tai to ir pakanka.

O tas, kuris nuo visko erzinasi, turi daug atvirų žaizdų. Gal tiesioginių, gal ne.

Bet faktas, kad tokiems žmonėms gyvenime pritrūko meilės.

Ar mama jų neišmylėjo, ar tėtis, ar antra pusė privertė pasijusti meilės nevertais, bet sveika, saugi, nepūliuojanti, nešlapliuojanti siela tokios neapykantos tiesiog kito buvimui netaško it skreplių ant šaligatvio.

Vasara baigėsi. Bet aš taip norėčiau, kad pasitinkant kitą, vis daugiau moterų spjautų į nelaimingų žmonių išgalvotus standartus.

Kad patikėtų, jog bikiniui nereikia specialaus kūno, kad užtenka tiesiog turėti paprastą kūną.

Kad visos kojos yra tinkamos šortams, o jei ką įžeidžia jūsų laisvė, tai lai gyvena įsižeidę, tai jų pasirinkimas.

Ir kad moterys nustotų ėsti moteris.

Aš nemanau, kad visos mes turime būti draugės. Nes be lyties esama daug kitų dedamųjų: bendri interesai, vertybės, požiūriai, svajonės ir visa kita.

Mes galime netgi būti priešėmis.

Kažkuria prasme – net varžovėmis. Galime varžytis pasiekimais. Darbais. Bet aš tikiu moterišku solidarumu.

Nes mes visos labai gerai žinome, ką reiškia visi tie moteriški nesaugumai, baimės, kompleksai. Ir kokia gyvate turėtum būti, jog norėtum, jog kita tai patirtų?

Aš galiu jūsų nemėgti, bet niekada nelinkėsiu, jog gyventumėte šitoje kompleksų karalystėje.