Esė apie laimės trupinius

Ne, ne, nelaimėjau aukso puodo, anei naujo automobilio ir net balandis peties neapdergė (ne va tai, sėkmės ženklas). Šiandien mano klasės duris pravėrė mama, septintoko mama, nešina knyga, kurios ištrauką skaitys klasėje. Ir tai tik projekto “Ką skaito tėvai?” įgyvendinimo pradžia Klaipėdos licėjuje.

Suprantu, kad anokia čia naujiena. Gi ne į kosmosą pakilti, ne klimato kaitą sumažinti pavyko, ne karą tarp besivaidijančių sustabdyti, tiesiog pažvelgti į skaitymą kitaip. Tiesa, jaudinausi. Jaudinausi paskelbusi žinią, kad laukiami visi, kas nori paskaityti savo vaikams.

Jaudinausi ir slapta džiaugiausi gavusi pirmąjį laišką (kad laimės niekas „nepavogtų“). Aš noriu prisijungti... Mielai sudalyvaučiau... Atrodė neįtikėtina, bet šiandien jau akivaizdu. Skaitėme, klausėmės, atliepėme, ieškojom tarp eilučių savęs.

Mamos Aurelijos lūpomis skambėjo išminties krislai. Pamoka kitaip įvyko. Ne pagal programą, bet išmokta daug. Vien kantriai klausytis ir išgirsti, kas šiandien tampa iššūkiu. Ne daug, vartotojiškai, bet po trupinėlį, kad dar ilgai gyventų mintyse.

Vieniems tai pavyko lengvai, o kitiems tikėtina reikės laiko ir pastangų. Kaip teigia Huraki Murakami, gyvenimas neteisingas. Ir tai faktas. Atrasti teisingo gyvenimo kryptį kiekvienam skirtas savas kelias. Tokia štai tos laimės paslaptis.

Pirmasis kartas buvo ypatingas. Nešuosi laimės trupinius į sapną.