Diskriminacija, patyčios, seksualinis išnaudojimas: homoseksualūs pabėgėliai iš Ukrainos susiduria su pavojais

Homoseksualams daug sunkiau migruoti ir prašyti prieglobsčio nei heteroseksualiems piliečiams, ypač poroms.

Jiems neįmanoma gauti prieglobsčio Rusijoje, o Vakaruose daugeliui keistuolių jis nuolat nesuteikiamas.

Tačiau net ir pabėgę nuo karo į Europos šalis, homoseksualūs žmonės iš Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos tebėra pavojuje. 

Beveik nuo pat karo pradžios pasirodė pranešimų, kad daugelis transseksualų negali išvykti iš Ukrainos.

Apie tokius atvejus rašė "Vice", "The Guardian", "Euronews" ir kita žiniasklaida.

Ukrainoje įvedus karo padėtį, visiems 18-60 metų amžiaus vyrams uždrausta išvykti.

Dėl to transseksualiems ir nebinariniams asmenims, turintiems minimalią lyties išraišką ir dokumentus, išvykti iš šalies tapo itin sudėtinga.

Ukrainos pasieniečiai atsisako įsileisti translytes moteris, kurios nespėjo pasikeisti pasų su "vyriška lytimi".

Translyčiams vyrams, turintiems moteriškus pasus, pasienyje liepiama "eiti į karą".

Net ir turėdami suderintus dokumentus, translyčiai asmenys, kurie vartoja hormonų terapiją, bet kuriems nebuvo atlikta lytinių organų operacija (kuri nėra privaloma visiems translyčiams asmenims), pasienyje yra žeminančiai apčiupinėjami, siekiant išsiaiškinti, "kas jie yra", ir jiems taip pat neleidžiama išvykti.

Televizijos kanalas CBS, parodęs reportažą apie transseksualius ukrainiečius karo metu, buvo išjuoktas socialiniame tinkle "Twitter".

Manoma, kad "karas nediskriminuoja" ir kad lyčių ir seksualiniai klausimai tokių nelaimių metu yra "pirmojo pasaulio problemos", nevertos rimto dėmesio.

Tačiau, kaip rodo daugybė NVO tyrimų ir ataskaitų, ginkluotų konfliktų ir kitų didelio masto nelaimių, tokių kaip kovido pandemija, metu homoseksualūs gyventojai patiria daug didesnį pavojų ir rečiau gauna reikiamą pagalbą nei jų lyties ir seksualinės normos atstovai.

Homoseksualams karo metu gresia daug didesnis pavojus ir mažesnė tikimybė gauti pagalbą

Šiuo metu pasaulyje yra apie 281 mln. migrantų, iš jų 46 mln. priverstinai perkeltųjų iš savo gimtųjų šalių ir pabėgėlių.

Netgi pagal konservatyviausią vertinimą, pagal kurį vidutiniškai bet kurioje grupėje yra ne daugiau kaip 5 proc. homoseksualų (nors iš tikrųjų šis skaičius yra gerokai didesnis), maždaug 14 mln. migrantų ir pabėgėlių priklauso LGBTQI+ grupėms.

Kilnojamosios tapatybės

Pastaruosius 10-15 metų migracijos ir diasporos studijose įvyko svarbių pokyčių, kai dėmesys nuo vien kiekybinių žmonių judėjimo tyrimų buvo nukreiptas į vadinamuosius "migrantų pasakojimus", atskleidžiančius mobilumo įvairovę.

Dar visai neseniai migracija daugiausia buvo apibūdinama kaip darbo migracija, o geresnio darbo ir pragyvenimo lygio paieškos buvo laikomos viena iš pagrindinių žmonių judėjimo priežasčių.

Taip pat buvo manoma, kad migracijos judėjimas yra gana homogeniškas: iš kaimo į miestą, iš mažiau pasiturinčios vietos į labiau pasiturinčią.

Tačiau kokybiniai mobilumo tyrimai, į kuriuos buvo įtraukta queer teorija, parodė, kad migracija dažnai vyksta labai netikėtomis kryptimis, o seksualumas ir lytinė tapatybė daugeliui žmonių vaidina lemiamą vaidmenį jų ketinimams persikelti.

Keistumas ir migracija turi stiprų ryšį, kuris tik neseniai pradėtas pastebėti.

Mokslininkai yra rašę apie "migracijos kultūrą" neheteronormatyviose bendruomenėse, kurią dažnai sukelia diskriminacija ir atskirtis, su kuria susiduria homoseksualai daugelyje regionų.

Iki XX a. aštuntojo dešimtmečio dėl nenormalaus seksualumo ar lytinės tapatybės daugelyje šalių oficialiai arba kasdienėje praktikoje buvo deportuojama arba neleidžiama atvykti.

Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose 1952 m. McCarran-Walterio įstatymu buvo uždrausta atvykti asmenims, turintiems "seksualinių nukrypimų", o 1965 m. Garth-Zellerio įstatymu buvo aiškiai uždrausta atvykti homoseksualiems migrantams.

Net po to, kai 1973 m. homoseksualumas buvo išbrauktas iš psichikos sutrikimų sąrašo, vienokia ar kitokia atsisakymo leisti įeiti praktika tęsėsi mažiausiai 17 metų.

Net nereikėjo būti homoseksualiam, kad nebūtų leista įvažiuoti ar gauti prieglobstį: pavyzdžiui, iki XX a. vidurio kinų moterims buvo draudžiama įvažiuoti į JAV, nes jos buvo stereotipiškai siejamos su neteisėtu komerciniu seksu, žema morale ir ligomis.

2020 m. buvo išleista visa knyga "Queer and Trans Migrations" - straipsnių rinkinys, kuriame aprašoma ir analizuojama įvairių valstybių praktika legalizuojant, sulaikant ir deportuojant queer migrantus ir pabėgėlius.

Tačiau aštuntajame dešimtmetyje situacija ėmė keistis dėl LGB, queer, feminisčių ir transaktyvistų bendruomenių veiklos.

Pradėta pabrėžti SOGIE (seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės ir išraiškos) judumo problema.

AIDS epidemija taip pat suvaidino svarbų vaidmenį: JAV ir kai kuriose kitose valstybėse buvo įvestos specialios priemonės, kad humanitariniais tikslais būtų atidėtas ŽIV užsikrėtusių nelegalių migrantų deportavimas.

Tačiau tuo pat metu buvo įvestos griežtos karantino taisyklės, draudžiančios įvažiuoti ŽIV infekuotiems asmenims, kurios ilgą laiką darė įtaką įvairių valstybių migracijai trukdančiai politikai.

Kuo labiau Vakaruose ryškėjo LGBT tapatybės ir didėjo "bendruomenės sąmoningumas", tuo daugiau informacijos apie seksualiai ir lytiškai nesutampančių žmonių gyvenimo ir sveikatos pažeidžiamumą įvairiuose regionuose.

Kartu su AIDS aktyvizmu tai lėmė, kad SOGIV rizika tapo migracijos ir prieglobsčio suteikimo priežastimi.

Teismai ir migracijos institucijos pradėjo nagrinėti bylas dėl pabėgėlio statuso ar leidimo gyventi šalyje suteikimo asmenims, kurie dėl savo seksualinės ar lyties raiškos buvo persekiojami, gąsdinami, bauginami, patyrė psichologinį ar fizinį smurtą, buvo kankinami, sulaikyti ar patyrė socialinį spaudimą būti heteronormatyviais ir lyties atžvilgiu savo kilmės šalyse.

Australija buvo viena iš pirmųjų šalių, paskelbusių progresyvią queer judumo politiką: 1985 m. ji pripažino tos pačios lyties asmenų santykius kaip priežastį migruoti, o 1991 m. įvedė "tarpusavio priklausomybės" kategoriją, apibūdinančią migraciją, nesusijusią su šeima.

Tai palengvino homoseksualių migrantų, palaikančių santykius su Australijos piliečiais, įvažiavimą į šalį. 1991 m. Kanada tapo pirmąja šalimi, priėmusia queer pabėgėlius, o 1994 m. prie jos prisijungė Australija ir JAV.

Nuo to laiko daugiau nei 25 šalys patvirtino panašią politiką.

Tuo pat metu ŽIV užsikrėtę asmenys iki 2010 m. negalėjo imigruoti į JAV; iki 2013 m. 1996 m. priimtas Santuokos gynimo įstatymas (DOMA) iš esmės neleido tos pačios lyties asmenims ir transseksualams, palaikantiems santykius su JAV piliečiais, atvykti į šalį šeimos susijungimo pagrindu, nes DOMA santuoką apibrėžė kaip vyro ir moters sąjungą.

Visi šie procesai supaprastino queer mobilumą, tačiau sustiprino tai, ką tyrėja Sonja Katyal vadina "tapatybių eksportu" iš Vakarų į kitas šalis: bet koks migrantų seksualinis ir lytinis nenormatyvumas buvo supakuotas į amerikietiškas ir europocentrines LGBT kategorijas, o visi skirtumai buvo ištrinti.

Dėmesys SPGIV migrantams paskatino pakeisti pačią pabėgėlių ir migracijos sampratą.

Tačiau teisinėje ir žiniasklaidos praktikoje šie procesai buvo ir tebėra glaudžiai susiję su Vakarų-Rytų dichotomijos stiprinimu ir "atsilikusių regionų" demonizavimu.

Taip siekiama pabrėžti priimančiosios šalies pažangumą ir parodyti besąlygišką riziką, kuri laukia migranto gimtojoje šalyje.

Būti užsienyje nereiškia būti saugiam

Peržengti sieną queer migrantui nereiškia būti saugiam. Daugybė migrantų arba priverstinai perkeltų queers asmenų atvyksta į priimančiąją šalį turėdami rimtų psichikos sveikatos problemų: nerimo, depresijos, potrauminio streso sutrikimų, sudėtingų traumų sindromų.

Translyčių asmenų, ypač ne baltųjų, savižudiškų minčių ir bandymų nusižudyti rodikliai kartais keliasdešimt kartų viršija gyventojų vidurkį.

Homoseksualūs asmenys itin dažnai patiria vadinamąjį mažumų stresą (kad ir kokia problemiška būtų "mažumų" sąvoka).

Tai ypač aktualu Ukrainoje, kur, kaip ir daugelyje posovietinių šalių, psichikos ligos vis dar stigmatizuojamos ir trūksta žinių apie priežiūros galimybes.

Bet kokios psichikos sveikatos problemos gali paaštrėti migruojant, ypač pabėgėliams nuo karo: nauja šalis, dažnai nepažįstama kalba, netikrumas, grėsmės naujoje vietoje sutampa.

Ir migrantai, ir pagalbos pabėgėliams teikėjai pažymi, kad psichikos problemos dažnai internalizuojamos procesas, kurio metu įsitikinimai, vertybės, kitų žmonių vertinimai ir elgesio normos paverčiami savo asmenybės savybėmis, - pastebi "The Insider", todėl naujai atvykę negali ieškoti pagalbos naujoje šalyje.

Daugelis nėra pasirengę kalbėti apie savo psichinę būklę, o kai kurie negali kalbėti tiesiogine prasme, kaip dokumentiniame filme "Tylusis balsas" aprašytas čečėnas Khawaja, kuris pabėgo į Briuselį grasindamas, kad šeima imsis represijų dėl jo homoseksualumo, ir dėl šios traumos prarado balsą.

Sveikatos priežiūros paslaugų teikimas pabėgėliams, ypač homoseksualiems pabėgėliams, yra jautrus klausimas.

Kai kurie transseksualai bėga iš Ukrainos, kai jiems taikoma hormonų terapija.

Šioje šalyje transseksualų transformacijos procesas yra sudėtingas ir kai kur žeminantis, todėl Ukrainoje šie vaistai dažnai perkami be recepto.

Patekę į Europą, tokie žmonės atsiduria be endokrinologo diagnozės ir receptų reikalingiems vaistams, todėl turi nutraukti gydymą.

2019 m. pradžioje PSO paskelbė "Pasaulinį pabėgėlių ir migrantų sveikatos stiprinimo veiksmų planą", kuriame teigiama, kad "pilietybė niekada neturėtų būti pagrindas nustatant sveikatos paslaugų prieinamumą".

Tačiau iš tikrųjų pabėgėliai ir migrantai, ypač tie, kurių teisinis statusas yra neapibrėžtas arba kurie neturi dokumentų, "turi labai ribotas galimybes naudotis nemokamomis sveikatos priežiūros paslaugomis arba iš viso neturi tokių galimybių".

Imigrantai, dažnai neturintys pinigų ir bijantys deportacijos, paprasčiausiai nesikreipia į gydytojus ir, savaime suprantama, nesikreipia į policiją, jei prieš juos smurtaujama.

Prieglobsčio prašymo nagrinėjimas SOGIV pagrindu įvairiose šalyse gali užtrukti kelis mėnesius ar net metus.

LGBTQ migrantai beveik šimtą kartų dažniau patiria seksualinį ir fizinį smurtą sulaikymo centruose - tiek iš stovyklų darbuotojų, tiek iš kitų pabėgėlių.

Tik neseniai kai kurios Europos šalys, o po 2011 m. ir JAV pradėjo steigti specialius sulaikymo centrus homoseksualiems pabėgėliams.

Bendruosiuose sulaikymo centruose apie queer smurtą dažnai nepranešama dėl personalo kaltės arba dėl to, kad patys queer asmenys baiminasi, jog skundai turės neigiamos įtakos jų bylai.

Tais atvejais, kai skundas gaunamas, kitataučiai "apsaugomi" nuo vienutės grėsmės.

Ir, žinoma, nekyla klausimų, kodėl migrantai ir pabėgėliai apskritai turėtų būti sulaikomi.

Tokios priemonės yra dalis turtingų nacionalinių valstybių necentrinės politikos, kuria siekiama stiprinti savo sienas ir kuri, kaip rašė tyrinėtojas Jamesas Hathaway'us, pradėjo formuotis XX a. 9-ajame dešimtmetyje.

Moterims ir homoseksualams, bėgantiems nuo karo pasienio šalyse ir TDF, kyla ypatingas prekybos žmonėmis ir seksualinės vergijos pavojus.

BBC rašė apie tai, kaip prekeiviai žmonėmis medžioja pabėgėlių moteris (dažnai su vaikais).

Iškyla dar viena problema: iš Ukrainos bėga daug porų, įskaitant tos pačios lyties poras, kurių vienas iš partnerių turi ne Ukrainos, o, pavyzdžiui, Rusijos ar Baltarusijos pilietybę.

Tokios poros dažnai yra atstumiamos, išlaipinamos iš traukinių. Balandžio mėn. atnaujintame Vokietijos specialiajame dekrete dėl karo pabėgėlių antplūdžio teigiama, kad trečiosios šalies pilietybę turintys ukrainiečių šeimų nariai taip pat gali tikėtis paramos ir leidimo gyventi šalyje, tačiau šeimos ryšiai turi būti įrodyti dokumentais, dažniausiai ekonominio pobūdžio (bendrų išlaidų istorija, kelionės, bendras gyvenimas).

Asmeninės istorijos, susirašinėjimas, nuotraukos ar draugų rekomendacijos nepadės.

Net jei abu partneriai yra Ukrainos piliečiai, jie gali būti atsitiktinai paskirti į skirtingus Vokietijos ir kitų šalių miestus, nes Ukrainoje tos pačios lyties asmenų santuokos nepripažįstamos, o tai reiškia, kad tokie partneriai neturi jokių oficialių santykių dokumentų.

Su ypatingomis problemomis susiduria ne baltosios rasės pabėgėliai: Ukrainos pasienyje iš jų reikalaujama pateikti daugiau dokumentų, jie siunčiami į eilės galą, o Ukrainoje jie dažnai tampa atvirai rasistinio elgesio aukomis.

Neįmanomi veikėjai heteronormatyvioje visuomenėje

Tyrimais Moldovoje ir Ukrainoje po Krymo buvo nustatytas ryšys tarp karo ir padidėjusio smurto prieš LGBTQ asmenis.

Gauta pranešimų apie Ukrainos teritorinės gynybos institucijų agresiją prieš lyties nesilaikančius ukrainiečius.

Visuomenės militarizavimas ir vyriškų idealų įtvirtinimas dar labiau marginalizavo lytiškumo ir lyties neatitinkančius asmenis.

Tačiau net ir pabėgę nuo karo queer žmonės retai būna saugūs.

Visuomenės militarizavimas dar labiau marginalizuoja lytiškumo ir lyties neatitinkančius žmones.

Šaltinis: Theins.ru