Dabartinė politinė krizė Švedijoje ir jos pamokos Lietuvai

Po pralaimėto balsavimo dėl pasitikėjimo S. Löfvenas galėjo skelbti naujus riksdago rinkimus, tačiau galėjo ir atsistatydinti. Jis pasirinko pastarąją alternatyvą – kaip mažesnę blogybę, nes eiliniai riksdago rinkimai yra ir taip numatyti visiškai greitai – 2022 metų rugsėjyje. Tokioje situacijoje parlamento spykeris Andreasas Norlundas pasiūlė dešiniosioms partijoms suformuoti vyriausybę, tačiau Nuosaikiosios (Moderatų) partijos lyderis Ulfas Kristerssonas nesulaukė reikiamos paramos naujos vyriausybės formavimui. Tokiu atveju daugumos pritarimo klausimas vėl grįžo pas Stefaną Löfveną, kuris turi šį trečiadienį ją užsitikrinti.

Tai – ne pirmas toks atvejis Švedijos istorijoje – po 2018 metų parlamento rinkimų užtruko 4 mėnesius, kol Stefanas Löfvenas buvo paskirtas ministru pirmininku 2019 metų sausyje. Parlamento spykeris pareiškė, kad šį kartą viskas neužtruks taip ilgai, ir, jeigu parlamento dauguma palaikant vyriausybę nesusiformuos po keturių bandymų, per tris mėnesius Švedijoje įvyks parlamento rinkimai.

Šį kartą politinė krizė Švedijoje kilo dėl būsto nuomos kainų ir jų reguliavimo. Iki dabar būsto nuomos kainų nustatymas veikė tarpinėje būklėje – tarp laisvai nustatomų ir griežtai kolektyviai reguliuojamų. Tai, kad būsto nuomos kainos Stokholme nebuvo pasiekusios tokių aukštumų kaip kitose sostinėse, buvo įrodymas apie laisvos rinkos pragaištingumą ir kolektyvinio kainų reguliavimo pranašumą.  Tačiau dešiniosios partijos, ir būtent tos, kurios specialiu susitarimu buvo įsipareigojusios remti socialdemokratus, pareikalavo „atpalaiduoti būsto nuomos kainas“. Tada jau Švedijos Kairioji partija (buvę eurokomunistai) pareiškė, kad jie neberemia Socialdemokratų Darbo partijos, jeigu socialdemokratai sutinka su dešiniųjų reikalavimu, ir politinė krizė prasidėjo.

Dabartinei Švedijos politinei krizei tampa būdinga tai, kad anksčiau kaip homofobiška ir rasistine vertinama kraštutinė dešinioji Demokratų partija tampa sistemine partija. Jos radikalumas mažumų ir imigrantų klausimais sumažėjo, o kitų dešiniųjų partijų padidėjo – todėl tarp jų nebėra tokio aiškaus prieštaravimo. Demokratų partija, taip pat, kaip ir kitos dešiniosios partijos, būsto nuomos klausimu vaidina reikšmingą vaidmenį.

Tačiau Švedijos politinėje sistemoje išlieka aktualus senasis kairės-dešinės politinio spektro pasiskirstymas. Jeigu moraliniais-psichologiniais, vertybiniais klausimais kairės ir dešinės pozicijos Švedijoje dažniausiai sutampa, tai socialiniais – ekonominiais klausimais jos stovi skirtingose pozicijose.

Dešiniosios – už laisvesnę rinką, socialdemokratai, žalieji ir kairieji – už labiau reguliuojamą socialinę rinką. Būtent Švedijos politinės sistemos atveju mes matome, kad senasis, tradicinis politinių partijų spektras – tarp kairės ir dešinės – išlieka.

Tuo Švedijos sistema aiškiai skiriasi nuo daugelio Centrinės ir Rytų Europos šalių, kur skirtumai tarp kairės ir dešinės  yra „išsiplovę“, o partijų pavadinimai nieko nebereiškia nei ideologiniu, nei praktiniu požiūriu.

Norisi tikėti, kad naujoji Lietuvos socialdemokratų vadovybė, taip pat – kaip ir Švedijos, skirtų didesnį savo  dėmesį kairiosios – socialinės rinkos ekonomikos – idėjų realizavimui, nes socialiniai-ekonominiai klausimai yra būtent tie politiniai klausimai, kurie formuoja partijų identitetą ir specifiką, jeigu nenorima atstovauti visų pagal „catch all“ („atstovauk visus“) metodą. Lietuvoje tik liberalų partijų priešrinkiminė ideologinė ir porinkiminė praktinė veikla sutapo.

Šiuo metu tai aiškiausiai matosi Laisvės partijos veikloje. Kitos gi politinės partijos per atkurtos Lietuvos trisdešimtmetį vykdė daugiau-mažiau tą pačią neoliberalinę politiką, ką pripažįsta ir daugelis politologų. Lyginant Švedijos sistemą su Lietuvos, yra įdomu tai, kad Švedijos kairieji iš esmės atstovauja didelę viduriniąją klasę, nes marginalinių grupių šalyje yra mažai ir jos yra neskaitlingos.

O Lietuva, kuri pasižymi kur kas didesne socialine atskirtimi ir turi apie 20 proc. gyventojų, gyvenančių skurde, o taip pat daug „prekariškus“ darbus dirbančiųjų, bei ne tokią didelę viduriniąją klasę, faktiškai jų interesus atstovaujamos partijos neturi.