Audrius Butkevičius. Nedarykime apie Ukrainą skubotų išvadų

- Vyriausiojo Ukrainos kariuomenės vado Valerijaus Zalužno ir prezidento Volodymyro Zelenskio nesutarimai iškilo į viešumą. Kas juos lėmė?

- Pradėkime nuo to, kad mes apie konfliktą žinome daugiausia iš spaudos, bet nematėme tiesioginių nei vieno, nei kito pasisakymų. O nesutarimams didžiausią įtaką galėjo turėti populiarumo klausimas, nes vieno važiuoja žemyn, o kito - auga. V.Zalužnas laikomas tėvynės gynėju, o V.Zelenskiui tenka atsakomybė už karo pradžios praradimus, dėl kurių dabar galvas guldo dešimtys tūkstančių Ukrainos vyrų.

Duodamas interviu esu minėjęs, kad V.Zelenskis yra asmeniškai atsakingas tiek už nepasirengimą konfliktui, tiek už jo pradžią. Drįsčiau teigti, jeigu ne V.Zelenskio neefektyvumas bei neveiklumas, tai karo galėjo ir nebūti.

Čia puikiai suveikė Rusijos prezidento Vladimiro Putino gebėjimas paveikti V.Zelenskį, todėl pastarasis nuolat kartojo, kad karo nebus, ragino negąsdinti investuotojų, atsisakė apginkluoti kariuomenę. Taigi, jis yra atsakingas už tas pietų teritorijas, kurios tiesiog buvo padovanotos priešui.

Dar galime prisiminti jo keistą elgesį derybų metu, kai lydimas patarėjų jis skrido į Omaną susitikti su Rusijos Saugumo Tarybos sekretoriumi Nikolajumi Patruševu. Keistas V.Zelenskio atstovo Stambule vykusiose derybose su Rusija Davydo Arachamijos elgesys. Pastarasis pats neseniai pripažino, kad su Rusijos delegacija buvo suderinti karo nutraukimo dokumentai, kuriuose buvo numatytos nuolaidos Rusijai.

Po truputį ant savo „kupranugario" kraunantis vis daugiau nuodėmių V.Zelenskis turėtų suprasti, jog nebetoli tas momentas, kai paskutinis šapelis perlauš jo stuburą. O tuomet tautos numylėtinis V.Zalužnas galės pakartoti generolų Granto ar Eizenchauerio karjerą. Tai viena pagrindinių nesutarimų priežasčių, kurią toliau stimuliuoja gyvu priekaištu dėl nepasirengimo karui ir nesutvarkytos ginkluotės tiekimo tapęs vyriausiasis kariuomenės vadas. Be to, teigiama, kad V.Zalužnas, galvodamas apie pasekmes ir saugodamas karius, nevykdė kariniu požiūriu nepagrįstų V.Zelenskio įsakymų. Sklando ir daugiau sąmokslo teorijų, ir visos jos - ne prezidento naudai.

- Ar susidariusia situacija pasinaudos Rusija?

- Kare taip nebūna, kad jeigu kas nors vyksta, tuo nebūtų pasinaudota. Visgi ukrainiečiai pasirodė kaip stabilūs ir sąmoningi piliečiai, todėl tikėtis, kad vadovų konfliktas suteiks rusams didelių pranašumų, neverta. Manau, bus atvirkščiai ir konfliktas padės sutelkti į gynybą orientuotas šalies jėgas. Nepastebiu visuomenės nepasirengimo gintis, desperatiškų nuotaikų, susitaikymų su praradimais ar planų atsisakyti okupuotų teritorijų. 80 proc. ukrainiečių pasisako už stojimą į NATO, kas rodo, jog žmonės supranta, kad bet koks pasidavimas Rusijai baigtųsi visišku valstybingumo ir savo turto praradimu.

- Kokią matytumėte trinties tarp aukščiausių vadovų tąsą?

- Prezidentas gali bandyti pakeisti ginkluotojų pajėgų vadą. Tačiau turint omenyje V.Zalužno autoritetą, jis to nesiryš daryti ir ieškos kompromiso. Mažėjant Vakarų tiekimams V.Zalužnas lieka vienu svarbiausių argumentų, siekiant užsitikrinti papildomą pagalbą. O tai, kad į paskutinį Ramštaino grupės susitikimą be prezidento atstovų vyko ir jis, rodo, jog taip siekta pademonstruoti, kad konfliktas tarp karinės ir politinės vadovybės baigėsi bei pasiektas susitarimas.

- Apie tai, kad prezidentas nuo karo pradžios neranda jam laiko, prabilo ir Kijevo meras Vitalijus Kličko. Ką čia turime?

- Vienareikšmiai eilinę V.Zelenskio ignoranciją. Nesusitikti su sostinės meru, kuris turėtų būti nuolatinis gynybos tarybų narys, nesusitikti su populiariu žmogumi, kuris karo metu užėmė aiškiai proukranietišką poziciją, yra kvaila klaida. Naudojantis senu prancūzišku posakiu, tai yra blogiau negu nusikaltimas, tai - klaida.

Kita vertus, V.Kličko puikiai suvokia, kad ateina politinių pokyčių metas ir jam reikia laiku pasirodyti politiniame kontekste. Dėl rinkimų priimtas sprendimas, kad karo metu jie nebus vykdomi, tačiau, mano nuomone, V.Kličko niekada nėra atsisakęs ambicijos dalyvauti rimtuose politiniuose šalies gyvenimo įvykiuose. Anksčiau ar vėliau rinkimai bus, todėl pretenzijas juose dalyvauti reikia parodyti jau dabar. Vertinčiau jo išstojimą kaip demonstraciją to, jog jis lemiamu momentu sugebėjo pareikšti pretenzijas ir pasinaudoti akivaizdžia prezidento klaida.

- V.Kličko atvirai kaltina V.Zelenskį suklydus ir teigia, kad šiam teks už tai atsakyti. Ukrainiečiams tokie pareiškimai optimizmo, tikėtina, nesuteikia.

- Visiškai sutinku su tuo, kad V.Zelenskiui teks atsakyti. Manau, V.Kličko bandė pabrėžti, kad tuo pat metu negali kariauti ir verslauti su priešu. Tas V.Zelenskio negebėjimas suvokti, jog karo pavojus yra čia pat, vertintinas ne tik kaip klaida. Kai kas tai vertina kaip V.Zelenskio negebėjimą ar nenorą atsitraukti nuo bendrų su Rusija projektų.

Pirmaisiais karo mėnesiais prekybiniai ryšiai veikė ir Rusijos-Ukrainos prekybos apimtys augo. Per Ukrainos teritoriją buvo tiekiamos rusiškos dujos ir amoniakas. Buvo ir daugiau keistenybių, kurias karo analitikai linkę tapatinti su V.Zelenskio aplinkos įsipareigojimais Rusijos verslo atstovams.

Visgi nemanau, kad V.Kličko teiginiai būtų tokio politinio svorio, jog dar labiau paveiktų viską savo akimis mačiusią visuomenę. Nes tai, kaip pirmosiomis dienomis elgėsi prezidentūra, kiekvienas sveiko proto žmogus suvokė kaip klaidą. Vėliau sekė bandymai aiškinti, kad čia esą buvo gudrus manevras, kovoms ruoštasi slapta, kas esą ir leido atstumti priešą nuo Kijevo. Tik visi, kas dalyvavo mūšiuose ir gynyboje, suvokia, jog tai nėra tiesa.

Užtenka prisiminti karo pradžią, kai priešui veržtis į Kijevą buvo palikti koridoriai, kuriuos savo kūnais kamšė kariai savanoriai, nes prieštankinė ir kita šarvamušė technika buvo dislokuota ne tose pozicijose. Net Kijevo centre esantis Žuljanų oro uostas buvo paliktas be gynybos ir tik savanorių pastangomis priešui tuo nepavyko pasinaudoti. Visa tai žmonėms leido suprasti, kad daromos klaidos, jeigu tai nebuvo išdavystė, buvo per daug rimtos.

Aišku, vėliau sekusi viešųjų ryšių „skalbimo" kampanija akcentavo V.Zelenskio norą likti kovojančioje šalyje, o frazė, kad jam reikia ne taksi, bet ginklų, buvo įvertinta kaip herojiškas elgesys. Visos graudulingos moterėlės plojo prezidentui katučių, tačiau mąstantys analitiškai puikiai suvokė, kad klausimų, susijusių tiek su karo pradžia, tiek su neefektyviu biudžeto naudojimu, tiek su tinkamai neorganizuotu užnugario aprūpinimu ir karinių gamyklų veikla, valanda išmuš.

Ukrainoje yra karinės gamyklos, galinčios kariuomenei tiekti iki 500 km skriejančias raketas, nekalbant apie visą kitą amuniciją, tačiau jos veikė vos ne entuziastų pastangomis. Tai, kas privalėjo būti gaminama pasiutusiu tempu, net nepasiekė konvejerių. Už visa tai privalės atsakyti tiek visas vyriausybines galias sutelkęs prezidentas, tiek jo aplinkos žmonės, tokie kaip prezidento biuro vadovas Andrijus Jermakas, apie kurio ryšius su Rusija buvo nemažai rašyta. Atsakyti teks visiems ir tas metas artėja.

Visgi šiuo metu ukrainiečiai puikiai supranta, kad jeigu vertybes būtų bandoma perkainoti būtent dabar, tokio sprendimo pasekmės būtų ypač negatyvios, todėl nemanau, kad vadovybės konfliktas išplis.

- Karas vyksta antrus metus, Vakarų parama mažėja, trintis tarp Ukrainos karinės ir politinės vadovybės išlieka. Kokios gali būti to pasekmės?

- Kalbant apie prezidento ir kariuomenės vado nesutarimus, reikia atminti, kad Ukrainoje viešieji ryšiai gerai išvystyti, todėl matome tai, ką nori parodyti viešųjų ryšių agentūras valdančios grupuotės. Kaip minėjau, čia vyksta kova dėl populiarumo.

Vakarų pagalba, nepaisant įvairių kalbų, nėra sumažėjusi. Visos euroatlantinės valstybės supranta, kad kokiu nors būdu karui sustojus ir rusams gavus progą atsikvėpti, naujo karo ilgai laukti neteks. Ukrainiečių žvalgybos duomenimis, rusai iki karo pradžios turėtus karinius potencialus atkurtų per 3-4 metus. Vokiečių žvalgyba prognozuoja 5-8 metus, tačiau visi puikiai suvokia, jog atsigavusi Rusija vėl bus agresyvi.

Būtent todėl Vokietijos vyriausybė užėmė griežtą poziciją ir skubinasi atkurti Bundesvero pajėgumus, kadangi jeigu Europa nesugebės Rusijai aiškiai parodyti, jog joks pergalingas jai karas Senajame Pasaulyje nėra įmanomas, naujas konfliktas bus neišvengiamas. Vokiečių politikai pabrėžia, kad šalis turi pasirengti karui metais anksčiau negu Rusija, o kovojanti Ukraina padeda Vakarams išlošti laiko savo jėgų pergrupavimui ir perginklavimui.

Visi puikiai supranta, kad nesustabdžius rusų Ukrainoje, teks aukoti savo karius, o šito niekas nenori. Ši aplinkybė lemia ne tik tai, kad ginklai ir toliau bus tiekiami, bet ir tai, jog ES ir JAV įsijungę stabilizuojantys mechanizmai galutinai užglaistys arba bent jau iki karo pabaigos įšaldys visus dabartinius ukrainiečių vidaus nesutarimus.