Arvydas Juozaitis. Sąjūdis ir daina - tai jėga (II)

S Ą J Ū D I S ir  D R Ą S A

(Iš Dienoraščio,
2023-08-30)

Grįžkime į 1988 metus, keisčiausią ir gyviausią Lietuvos pabudimo vasarą. 

Nūnai visi tarsi žino, "kas" nutiko, bet "kaip ir kodėl" nutiko žino vis mažiau.

Mes pamirštame drąsą, nes parankiau gyventi skaičiuojant ir "išskaičiuojant naudą". Labiausiai aukojęsi ir rizikavę Sąjūdžio pradininkai jau daugiau nei 30 metų išjuokiami ir šlykščiausiai įtarinėjami, vartant niekingiausią mintelę: "Be KGB ir komunistų jie bebūtų veikę!" Kokie niekingi gudručiai tai daro? Savi. Darė tai ir disidentai, o su jais ir visi piktavaliai. 

Dabar visi esame pratinami gyventi aklai paklūstant nežinia kieno ir kaip formuojamiems normatyvams ir reglamentams, genderistiniams kliedesiams apie "begalines žmogaus teises". Ginamos teisės būti ir niekšu!

Štai kodėl reikia nepamiršti pirmųjų Atgimimo žingsnių. Antraip - galas, liks mums tik infuzorijų gyvenimas. Iš Lietuvos liks tik tai, kas šiandien naudinga ir malonu "man", o "mūsų" nebeliks.  

1988 metų Lietuva kilo iš protingos drąsos, o ne iš niekingų išskaičiavimų. 

--------------

1988 metų vasaros Roko marše buvau „matomiausias“ Sąjūdžio veikėjas, kalbėjau Sąjūdžio vardu. Kas įgaliojo? Protinga drąsa. (Ji skiriasi nuo gyvuliškos narsos.) 

Nuo Roko maršo tribūnos, be ypatingų LPS IG įgaliojimų — revoliucijos dvasia ir drąsa, viso gyvenimo (33 metų) pasirengimas. Be to, buvau ir „Sąjūdžio žinių“ redaktorius, kartu su Roko maršu vežiausi ir visur pakelyje dalinau mūsų judėjimo laikraštį. Augo Sąjūdžio rėmėjų gretos kasdien, nes drąsos sėmėmės vienas iš kito.

Ar patiko tai? Viskas pasiutiškai patiko. Visiems patiko viskas - akys degė.  

Ypač patiko Nerijus Pečiūra, t.y. „Atsuktuvas“, jo galingos pankiška grupės "Už Tėvynę" dainos, labiausiai „Lietuva — tai jėga“. Tai buvo nauja, žadino giliausius jausmus, archaiškai giliai paslėptus, atėjusius iš šeimos. O kokia moderni forma! 

„Anties“ melodinės dainos. Taip, jos buvo gražios, jų turinys buvo „intelektualesnis". 

Estai su latviais taip pat labai patiko, jie atrodė agresyvūs (naujumu). Ypač estai.

Pirmasis koncertas Biržuose. 

Sunku nusakyti tą mistiką: temo, koncertas prasidėjo vėlai, ėmė dulkti lietus. O vėliau ir visai įsilijo. Stasys Paškevičius su Gintu Babravičiumi gerokai nerimo, ar neįvyks "trumpas elektros elektros sujungimas"? Pamenu, kaip įspūdingai dainavo estų ir latvių grupės, tiesiog su lietaus sūkuriais sukosi, plevėsavo virš scenos su trijų tautų vėliavomis, kabėjosiomis avanscenoje. Daina ir laisvė skrodė naktį ir lietų.

Biržuose pamačiau ir supratau naują fenomeną: į jaunimo koncertus rinksis ir pensininkai, kurių dauguma (spėjamai) buvo Sibiro tremtiniai.

Buvo žmonių invalidų vežimėliuose. Taip, senimo negąsdino muzika - jie atvykdavo į koncertus nes: „Sako, Lietuvos vėliavą rodysite?“ Ir ašarodavo, kiti tiesiog verkdavo, netikėdami savo akims.

Tauragėje, Roko maršui-88 įpusėjus, įspūdingiausiai sukosi pražilusi senučiukė, su rožančiumi rankoje. Ji buvo apsižergusi rokerio kaklą ir „šoko“ virš minios.

Žemaitijoje, Viekšniuose, labai graudu buvo, kai autobusas sustojo stovėjimo aikštelėje. Išlipęs su Trispalve, priėjau prie senyvo vyro, šis stypsojo prie „Žigulių“. Pamačiau, kad vyro rankos virpa, jis visas kreta. Matau, kažką vapa ir rodo į vėliavą. Ir ima verkti. Neištvėriau - ašaros pasipylė savaime.

Viekšniuose visa Roko mūsų maršo komanda nuėjome prie reto Lietuvoje likusio 1928 metų Nepriklausomybės paminklo. (1982 metais tą paminklą radau lituanistikos ekspedicijos metu.) Išsiverkęs su senoliu, prie paminklo „Tautišką giesmę“ giedojau ir vėl ašarodamas. Vietos žmonės apstojo mus ir žiūrėjo kaip į kažkokius … nežinia ką. Gal į lunatikus? Bet atsineštos Trispalvės ir himnas juos visus jaudino, jų žvilgsniai buvo sustingę.

1988 metų Roko maršą aprašė rašytoja Jurga Ivanauskaitė, važiavusi su mumis, autobuse, ir buvusi kone visur. Jos esė paskelbtas „Nemuno“ žurnale, tų metų rudenį.

Roko maršo koncertai būdavo didžiausi regioniniai renginiai, bet apie juos nieko nerašė centrinė oficiozinė spauda.  

Rajoniniuose laikraščiuose pasirodydavo skurdi informacija, mažytė pilka nuotrauka.

Apie TV nėra ko nė kalbėti -- visiška tyla. 

Laiko pokyčius jautėme unisonu - ir muzikantai, ir dalyviai, ir žiūrovai. Visi buvome didžio tautinio lūžio, virsmo dalyviai. Žiūrėdamas nuo scenos į banguojančius žmones (nesinori sakyti "minią") aš vis pagaudavau save galvojant: TAI JUK ROJUS. TO DAUGIAU NIEKAD NEBUS.

Už šį regėjimą, atrodė tada, galiu pakloti pusę gyvenimo. 

Man patiko viskas, kas vyko ant scenos, atrodė, kad pats būčiau kvietęs tas pačias grupes, su ta pačia muzika. Argi galima buvo įsivaizduoti Roko maršą-88 be „Šiandien glasnost’, viskas galima/ Kalbom į ateitį, širdim į Staliną“… Arba „Bijom-bijosim“… Arba „Portfelių pilotai“… Pagaliau Roko maršą-89 ir baigiamasis hitas - A. Kaušpėdo „Lietuvos valstybė“….  

Latviai ir estai (1988 metai), JAV lietuviai (1989 metai) -- visi buvo čia, visi buvome mes. "Ašara Dievo aky, Lietuva!". Taip, tai jau 1989 metai - finalinė stadija!

***
Kas kišo pagalius į ratus?  

Pirma, Roko maršo neįsileido Panevėžys, kur buvo ypatingai stipri komunistinė-KGB valdžia. Antra, mes palikome nepaliestą Suvalkiją ir Dzūkiją. Trečia, organizacinių, t.y. stadiono gavimo, elektros, scenos statymo vargų buvo per akis, ir tai buvo didis Gintautui Babravičiaus ir Stasio Paškevičiaus rūpestis. Pagaliau — ideologija. Aš puikiai žinojau, kad mano kalbos koncerto pabaigoje, prieš sugiedant himną, turi būti sprogstamojo pobūdžio. Kalba -- ne sau, o unisonu siautusiai muzikai ir nuotaikai. Sakiau trumpas ugningas kalbas Sąjūdžio ir Lietuvos vardu.  

Kėdainiuose prieš 1988 metų koncertą, iš ruošiamo stadiono, nuvykau pas savo dvasios tėvą — Tėvą Stanislovą. (Būdavau pas jį nuo 1981 metų). Iki koncerto buvo likę kelios valandos. Kunigas ir vienuolis, žinoma, mus palaimino. Prisegu ir šią nuotrauką, kurią patarė to meto scenos konstrukcijų karalius Stasys Paškevičius. Joje mudu — su Gintautu Babravičiumi.

Koncertas Mažeikiuose. Didžiulis stadionas,todėl žmonių atrodė mažiau negu kitur (taip lėmė erdvė) - ir man kalbant reikėjo po kelis kartus kartori tezes. Be to, himną giedojome „skystai“.

***
Ar buvo momentų, kai valdžios atstovai kažko reikalavo, reiškė nepasitenkinimą, prašė? Neprisimenu atvejo, kad prieitų ir prašytų. Ne. Vietos (rajonų) valdžia mūsų jau bijojo. 

Bet. Buvo. Reikšmingiausias „Roko maršo per Lietuvą-88“ įgąsdinimo bandymas - Kaune. 

Mus tris, A. Kaušpėdą, G. Babravičių ir mane, pasikvietė Kauno aukščiausia valdžia — Vykdomasis komitetas. Kabinete buvo komjaunuolių, labai panašių į KGB vyrukus. Ir jie tiesiai šviesiai pasakė: „Kad Juozaičio kalbos nebūtų. Jeigu bus — mes išjungsime elektrą“. Koncertas vyko didžiajame (dabar Dariaus ir Girėno) stadione. Gintautas Babravičius (jis šitai nuolat prisimena) metė mirtiną teiginį: "Tuo atveju aš neįsivaizduoju, ką padarys tie 15 000 - ką jie padarys tamsiame stadione". Po kelių minučių „Juozaičio klausimas" dingo. Aš išėjau į sceną ir kalbėjau kaip visad - ir ne mažiau radikaliai nei Klaipėdoje.

O Klaipėdoje, rugpjūčio 4 dienos koncerte, buvo taip. 

„Roko maršas per Lietuvą-88“ pasiekė Baltijos pajūrio tašką, gražiąją Klaipėdos amfiteatrinę areną. Koncertas ėjo kaip sviestu, gintarinis dangus palengva temo. Ir apšvietimas, ir žiūrovų taurė, ir garsas - idealūs. Finalas, mano kalba, ir aš tariu nugludintą sakralinę frazę: „Ir niekuomet daugiau kruvinas okupanto čebatas neįžengs į šventą Lietuvos žemę!“ Man bebaigiant, pakilo škvalas, atrodė, sprogs dangus — keliasdešimt tūkstančių minia pašako rėkdama. Algirdas, stovėjęs šalia, rėkte suriko man į ausį: „Nuleisk gazą, matai, kas darosi!“

„Roko maršui per Lietuvą-88“ pasibaigus, rugpjūčio pabaigoje į LPS Iniciatyvinės grupės posėdį (toje jau istorinėje Dailininkų sąjungos salėje) atėjo LTSR KGB komiteto pirmininkas Eduardas Eismuntas. Tai buvo vienintelis KGB vadovo apsilankymas Sąjūdžio centre. Susitikimo metu jis kreipėsi į mane teisiai: „Kaip gali draugas Juozaitis, iš inteligentų šeimos, to maršo koncertuose agituoti prieš tarybų valdžią, rusus, o banditus vadinti partizanais?!“ (tiksli pokalbio stenograma paskelbta 1988 metų „Kauno aide“, rugsėjį).

****
Aukščiausią savo tašką pasiekė „Roko maršas per Lietuvą-89“ metu. Paskutinio koncerto metu. Rugpjūčio 6 dieną, Vilniuje, Kalnų parko stadione išėjau į didžiąją sceną ir baigiamajame visų svarbiausių Roko maršų koncerte pasakiau strategiškai svarbiausią kalbą - „Laisvę Lietuvai!

Kalnų parko stadione buvo susirinkęs skaistus ir blaivus to meto Lietuvos jaunimas — tą nuostabią vilties jūrą išsaugojo vaizdo įrašas. Roko maršai baigė savo epochą, jaunimas buvo „užvestas“ ir išvestas į Lietuvos Laisvės kelią. Kalbėjau po A. Kaušpėdo „Lietuvos valstybė“ ir prieš JAV lietuvio D. Polikaičio (B. Brazdžionio eilės) „Aš čia gyva“. Ir šiandien, vaizdo įraše matydamas jaunimo jūrą, skanduojančią „Laisvę Lietuvai!“, jaučiu anų dienų jaudulį ir ašaras. 

(Veidaknygės (FB) paskyroje „Lietuva yra čia“ tos laimės akimirkos nuolat sukasi.)

O dabar - gryna politika. 

Tą 1989 metų rugpjūčio 6 dieną Švedijos Gotlando saloje įvyko svarbi politinė sueiga. Po vienu stogu susirinko Sąjūdžio ir pasaulio lietuvių politinių organizacijų vadovai. Laisvajam pasauliui atstovavo Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), vadovaujamas pirmininko J. Bobelio. Iš Lietuvos į salą nuvyko keturi Sąjūdžio Seimo Tarybos nariai. Nuvyko ir Laisvės lygos (LLS) vadovas A. Terleckas, o taip pat Lietuvos komunistų partijos (LKP) vienas iš vadovų J. Paleckis.

Sueigoje turėjau būti ir aš, dar balandį gavęs kvietimą, kai į Sąjūdžio būstinę Vilniuje atvyko Gotlando sueigos rengėjas Jonas Pajaujis. Žodžiu, rugpjūčio 6 dieną palaimingoje Švedijos saloje buvo pasirašytas „Gotlando komunikatas“. Po Komunikatu mano parašo nėra, nors galėjo ir turėjo būti. Pasirašymo valandą buvau Vilniuje, Kalnų parko stadione, šalia ką tik atstatytų Trijų kryžių. Parašą pakeičiau savo kalba jaunimui — „Laisvę Lietuvai!’

***  

„Dainuojančios revoliucijos“ post scriptum

1988-10-21/22 Steigiamajam Sąjūdžio suvažiavimui atėjus, reikėjo finalinės dainos, baigiamojo emocinio akcento. Jį (kaip ir viską pradžioje!) vėl nusižiūrėjome nuo estų.
 

Estijos "Rahvarinne" suvažiavime (1988-10-01/02) baigiamasis emocinis akcentas buvo labai stiprus. 
 

Taline dalyvavome keturiese -- be šių eilučių autoriaus buvos ir K., Prunskienė, R. Ozolas, Z. Vaišvila. Visi gavome pajusti, kaip po rezoliucijų, programos ir rinkimų, Rahvarinne kolegijai kylant į sceną, nuskambėjo šiuolaikinė, garsi, moderniai atliekama daina. Prasminga ir emociška, melodinga, spaudžianti ašaras (ašarojo visos aplink stovinčios estės).

Artėjant mūsų suvažiavimui, mudviem su R. Ozolu teko daugiausiai padirbėjome sudarant darbotvarkės esmines nuostatas. Baigiamosios dainos būtinybę iškėlėme ir apgynėme LPS IG programos ruošimo grupėje. Viskas, atrodė, aišku. Tačiau neaiški liko pati daina. Preliminariai buvo sutarta, kad ją parinks A. Kaušpėdas. Ji turėjo simbolizuoti mūsų pabudimą iš okupacinio letargo.

Suvažiavimo metu turėjau daug pareigų. Šalia darbo spaudos centre, „Sąjūdžio žinių biuletenio“ leidimo keturiomis kalbomis ir t.t., prižiūrėjau kylančių į tribūną sąrašą. „Žaliaraiščių“ užkardos nepakako, tą žinojau iš anksto, prie laiptelių į tribūną turėjo stovėti, arba būti šalia autoritetas iš Sąjūdžio vadovybės. Mes ne estai - o taip! - pas mus chaoso per akis! 

Ne tik stabdžiau ir draudžiau lįsti į sceną aistruoliams pakalbėti, bet ir leidau pakilti į tribūną tiems, kas buvo nenumatyti programoje. Taip reikėjo. Ir kalbėtojų tarpe nenumatytai pasirodė Petras Cidzikas ir Rolandas Paulauskas. Buvo ir vienas kitas, mažiau reikšmingas. Taip, tai buvo mano asmeniniai sprendimai - bet ką daryti? Su LPS IG nepasitarsi verdant katilui.

Ir štai - dainos metas. Artėjant suvažiavimo pabaigai, Stasys Paškevičius, vadovavęs Sporto rūmų garsinei ir vaizdinei informacijai, priminė man, kad netrukus reikės paleisti A. Kaušpėdo pasirinktą savą „Krantą“. Mudu su Stasiu jau ir anksčiau buvome suabejoję, ar ji tikrai tiks emocingame finale? "Daina gera, bet ne šventės pakylėjimui" — nutarėme.

Aš jau turėjau kitą pasirinkimą: tuo metu eteryje skambėjusią melodingą, tų metų prasmę liudijančių žodžių R. Paulausko dainą „Pabudome ir kelkimės“. Stasys linktelėjo ir nuskubėjo prie garso pulto.  

Taip ir nutiko: spalio 1988 metų 22 dieną, baigiantis didingiausiam XX šimtmečio lietuvių suvažiavimui, Sąjūdis pakilo į sceną, šviesą ir tiesą skambant „Pabudome ir kelkimės“. 

(Bus daugiau)