Arvydas Juozaitis: Kokie baisūs kontrastai

Jie tik DABAR PASTATYTI.

30 metų praėjus po naujosios mūsų valstybės susikūrimo.

Mūsų "nepriklausoma valdžia" - viena po kitos, viena po kitos - nematė reikalo įamžinti 1919-1920 metais Vilnių gynusių ir žuvusių lietuvių. Kadangi Vilnius atiteko Lenkijai, ji 1920-1939 vykdė savą lenkinimo politiką, Lietuvos gynėjai atsidūrė nuošalyje, sulaidoti be vardo ir žymės, trim aukštais.

Nerealu, sakysime? Tikriausia realybė.

Ilgiausius metus didžiausia šios šventos vietos paženklinimo kovotoja buvo viena šviesi moteris. Ne LIETUVIŲ/LIETUVOS VALDŽIA. Tai buvo mokytoja Ala Kaupienė.

Ji inicijavo projektą "Kilni misija" ir jos dėka Vilniaus Verkių mokyklos-daugiafunkcio centro bendruomenė pagaliau laimėjo.

Vieta, apie kurią ji kadaise sužinojo iš istoriko Stanislovo Urbono paženklinta. Mediniai, bevardžiai kryžiai-kryželiai stovi.

Kryžiai be Vilniaus ir Lietuvos valdžios rūpesčio, padedant žmonėms iš šalies.

Tuo tarpu žuvusių Lenkijos armijos karių kapai - tradiciniai ženklai (kryžius-saulutė), vardiniai, jų kone jūra, visi iki vieno perjuosti Lenkijos vėliavos kaspinu. Sulaidoti čia net mirę po mūšių, yra ir po 1950 metų. Jie čia pat, per takelį. Visą NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS metą jie prižiūrimi stropiai, ant kiekvieno šiandien po žvakę, ir ne vieną.

Tvirčiausias paminklas taip pat čia pat -

RUSŲ-VOKIEČIŲ kare kritusiems kariams.

Žodžiai nutyla.

Karių kapinės - paslaptingiausia vieta žemėje - beprasmybė ir prasmė.

Parodanti ir valdžiai - kokia ji beprasmė.