Arvydas Juozaitis: Dar kartą - Regimantas Adomaitis

Didžiojoje imperijos erdvėje tebuvo vienas žinomas „Regimantas“ — kito žmogaus šiuo vardu nebuvo. Nuskambės, būdavo „Regimantas“, ir milijonai atsidus: „Adomaitis“. Žinau keturis, o gal ir penkis Baltijos tautų vyrus, kurių vardai būdavo neatplėšiami nuo pavardės. Raimondas — tai Paulas (Pauls); Donatas — tai tik Banionis; Otsas — tai tik Georgas Otsas. Ir dar - Saulius - tai Saulius Sondeckis.

Meno galią ir jėgą kuria ir lemia žmogaus talento galia ir jėga.

Būdamas paaugliu žvelgiau į Regimantą kaip į kelrodę žvaigždę. Jau apie 1970 metus, nieko nesuprasdamas apie kultūrą, jau žinojau, kad yra penki-šeši pasauliniai Lietuvos kino kokybės ženklai. Pirmiausiai, žinoma, Vytautas Žalakevičius.

Šalia jo rikiavosi trys muškietininkai-aktoriai: Banionis (gudruolis) Adomaitis (aristokratas) ir Budraitis (estetas). Šalia stovėjo ir charizmatiškasis Algimantas Masiulis, ir džentelmenas Laimonas Noreika.

Šie penki lietuviai aktoriai nepriklausė nuo amplua — jie buvo suformuoto charakterio tipažai.

Bet tik vienas iš jų nepaneigiamai alsavo „erotikos debesiu“ — Regimantas Adomaitis. Filme pakakdavo jo veido ir figūros, jo eisenos ir kalbos ir — ką kas pasakys? — filmo reitingas šaudavo aukštyn.

Šaudavo aukštyn ir moterų tonusas: pakildavo antakiai, blakstienos, krūtinės. O jeigu dar „filmas su Adomaičiu“ patekdavo į kokį konkursą ar festivalį, žiuri sudėdyje esančių moterų pirštai savaime rasdavo mygtuką „už“.

Su visais jumis, broliai lietuviai, turėjau laimės kaip reikalas susidraugauti.

Duris į draugystės slėnį atvėrė Sąjūdis, tikriau - metai po Sąjūdžio. Ieškojau aukščiausios kultūros žmonių. Jie neužtrenkė durų. Artimiausiu tapo Donatas Banionis, jo žmona Onutė — giminaitė. Susitikimai buvo labai dažni.

(Po šios šeimos stogu Panevėžyje rasdavau ir nakvynę). Algimantas Masiulis liko tolimiausias, nors galėjo ir būti itin artimas — jis pirmas parašė man laišką. Gyveno atsiskyrėlio gyvenimą Kaune, draugystė liko laiškuose ir telefono ragelyje.

Su kitais — iš širdies į širdį. Tik Juozas Budraitis kiek atitolo. Dabar jis paskutinis mohikanas.

Tačiau, Regimantai, šiandien kalba su Jumis ir apie Jus.

Ne Gelgudas atvėrėte man akis į du artistų ir aktorių tipažus. Tai padarėte Jūs. Išmokėte matyti, kad aktoriui galimi du keliai: ir „įsijausti“ į personažą, ir „sužaisti/suvaidinti“ personažą.

Tai man patvirtino režisūros metras Vytautas Žalakevičius. Kartą prie vyno taurės (vyno, kurio jis galėjo gerti vis mažiau ir mažiau), po filmo "Niekas nenorėjo mirti" peržiūros (buvo 1995 m., filmo 30-is paminėtas "Helios" kino teatre) jis ištarė: „Šį kartą Adomaitis vaidino geriau“. Išsižiojau: „Maestro, šaipotės?! “

Ak, po galais, kipšas, „gerins“ jis savo sukurtą kino juostą!

Bet Žalakevičius tą frazę ir vėl kartojo. Ir kitus kartus kartojo.. „Adomaitis gerėja“? Kodėl?!

Ir pagaliau teko pripažinti, kad „Žala“ (taip jis buvo vadinamas savųjų tarpe) buvo be galo atviras. Eilinį kartą pažiūrėjęs savo šedevrą „Niekas nenorėjo mirti“. jis iš naujo vertindavo viską - ir savo režisūrą, ir filmo herojus. Taigi, Donatas Lokys, tai yra Adomaitis, kartais sužaisdavo/suvaidindavo tikrai geriau.

Nes kiti (galbūt) suvaidino prasčiau. Mistika? Ne.

Aktorius — tai „santykis“, kurį žiūrovas mato vis kitaip. Aktorius nuolat yra „santykyje su kitais". Kai aktorius tik „įsijaučia“, jis nebesikeičia. O tikras Aktorius-Artistas turi „sužaisti/suvaidinti“, ir turi matytis, kad jis suvaidino "taip", o galėjo "kitaip".

K. Stanislavskio sistemoje — tai tik „įsijautimas“. Sunkus reikalas, nes „išėjimas“ iš rolės įmanomas kartais... tik nusigeriant.

Atrodė, kad Stanislavskio metodas vaduoja nuo falšo? Bet ne! Ir jis sukuria falšą, nes aktoriui reikia susikurti asmenines „įsijautimo įsiminimo“ formules (įsižnybti, vaizdžiai tariant, tam tikrą akimirką). O tai — kas? Nebe „gyvas“, o dvigubas vaidinimas.

Nežinau, ar gerai paaiškinu? Regimantai, patvirtinkite, kad neklystu… Kaip?.. Patvirtinote? Ačiū.

Gyvenime mes žaidžiame/vaidiname ne ką mažiau negu ant scenos. Paprasti mirtingieji — aktoriai! Dar ir kokie.

Kaimynėmis kalbomis „žaidimo“ daugiau negu „vaidinimo“. Antai latviškai/vokiškai/angliškai/rusiškai/lenkiškai — ant scenos „žaidžiama“. O lietuviškas „vaidinama“. Ir lyg kažkas netikro nuskamba.

O dabar apie spektaklius.

Kiek kartų ėjau žiūrėti į „Susitikimą“? Nakalbant apie dešimt repeticijų. Kaskart, kai prisipažindavau po spektaklio, Jūs, Regimantai, sunerimdavote. „Jau per 15 kartų? Pasiutai. Jau per 20? Pasiutai visai! Tekstą žinosi geriau negu aš!“ Kai pagaliau pasakiau, kad po 25-o karto nustoju skaičiavęs, Jūs nusišiepėte apžėlusiais skruostais ir blykstelėjote žaibu pro akinių stiklus. Vienas apie kitą pamanėme: „Netikiu!“

„Susitikimas“, po „Aprengėjo“, man buvo tikrojo Adomaičio skrydys. Judviejų su Donatu Banioniu duetas (Vytautui Tomkui atsistuojant) — idealus. Hendelis ir Bachas.

Šiuolaikinio aktoriaus ir dramaturgo P. Bartzo pjesėje (rež. Raimundas Banionis) buvo pasiektos lubos, klasikos lubos. Bet tuo metu klasika imta įnirtingai stumti nuo scenos. Nacionaliniame dramos teatre spektaklis turėjo nuomotis sceną.

2005 metais „Susitikimas“ sukėlė kultūrinį šoką „Bachsdienst“ festivalyje, Karaliaučiuje. Būdamas Lietuvos kultūros atašė, atsikviečiau jus visus ir jūs visi išėjote ant Filharmonijos scenos (buvusioje katalikų bažnyčioje). Lietuvišką tekstą į ausines vertė pats režisierius Raimundas Banionis. Spektaklį stebėjo Garis Grodbergas, Klaipėdoje gimęs pasaulinio garso vargonininkas ir to „Bachsdienst“ festivalio iniciatorius

"Susitikime" Adomaitis bandė sudievinti G. F. Hendelį, vadinasi liko žaidžiantis artististas. Tuo tarpu Banionis J.S.Bachą sužmogino, vadinasi, įsijautė. Dviejų charakterių ir dviejų metodų susikirtimas buvo genialus.

Po to mes daug ką kalbėjome — kūrybos vakare, ant tos pačios scenos.

Buvo sielų ir kultūros puotos metai.

Po to… Daug ko buvo po to. Galiausiai — Vilniaus Mažajame teatre „Paskutinieji mėnesiai“, kalbantys apie žmogaus saulėlydį. Šį kartą, Regimantai, teko įsijausti. Pasitikti tuo spektakliu paskutinį gyvo nervo jubiliejų

Dabar, atsisveikinus Jūsų kūnui, siela niekur nedingo. Nuo šiol mes dažniau kalbėsimės.

Jūsų genialioji Eugenija — su mumis. Ją pamačiau 1982 metų vasarą, su judviejų pirmagimiu ant rankų. Šalia plušo Jūsų uošvis Bajoras, kurį kaimynai Suginčiuose vadino naujakuriu. Jis tą vasarą statė ir vėliau pastatė Jums sodybą prie Želvos ežero. Jūsų rojų.

Regimantai ir Eugenija.

„Jausmai“ — nuostabaus gyvenimo ir genialios kūrybos, grožio ir meilės pavyzdys. Šiame filme judu radote vienas kitą. Ir likote radę.

Gyvenimas kaip šedevras.