Ar Švedija kalta, kad turi sunkumų stojant į NATO?

Noriu pastebėti, kad Švedija daug metų pirmavo pasaulyje pagal besivystančioms šalims suteiktą paramą ir priimdavo daugiausiai pabėgėlių (taip pat – ir politinių), jei skaičiuotume vienam jos gyventojui, nors su pabėgėlių integracija į šalies gyvenimą buvo ir tebėra didelių problemų.

Taip, galima sutikti su V. Laučiaus teiginiu, kad ne visos kurdų politinės jėgos (pvz., Kurdistano darbininkų partija - PKK) yra vertos pabėgėlių statuso, nes kai kurie jų nariai yra ekstremistai. Bet ar tokia didelė (maždaug Prancūzijos dydžio teritorija su jame gyvenančiais ir savo identitetą puoselėjančiais 40 mln. kurdų), neturi teisės į savo valstybę?

Kas gali nuspręsti? Net Jungtinių Tautų Chartijoje yra įvardyta tautų apsisprendimo teisė, nors, kartu, Jungtinės Tautos gerbia ir pripažįsta valstybių teritorinio vientisumo ir sienų neliečiamumo principą.

Ar šie du principai neprieštarauja vienas kitam?

O dėl V. Laučiaus 1960-1980 metų “švediško socializmo” kritikos, tai nemažos dalies Sąjūdžio laikų Lietuvos visuomenės svajonė buvo iškovoti nepriklausomybę ir gyventi panašaus modelio valstybėje - su visomis jos socialinių teisių ir socialinio saugumo garantijomis.

Tuometinis švedų socialdemokratų lyderis ir šalies premjeras Olofas Palme turėjo nepaprastą savo politikos palaikymą ir neginčijamą autoritetą šalies ir pasauliniu mastu. Tuo laiku Švedija buvo laikoma viena saugiausių pasaulio šalių su stabilia ekonomika ir socialine taika.

Ne veltui šalies premjeras galėdavo sau leisti vaikščioti be apsaugos, kas 1986 metais sąlygojo jo žūtį nuo nenustatyto žudiko šūvių, kai su žmona, be apsaugos, jis grįžo iš kinoteatro. Jeigu mes jau kvestionuojame Olofo Palme autoritetą, tai tada šiame postmodernistiniame pasaulyje tampa iš viso nebeaišku, kas tuo autoritetu begali būti.

Jeigu žiūrėsime į vietinę politiką, tai Olofas Palme yra politikas, tikrai daugiausiai nusipelnęs už “švediško demokratinio funkcinio socializmo” sukūrimą šalyje, kuris reiškė socialinio teisingumo ir ekonominio efektyvumo balansą, kai buvo pažaboti patys aštriausi kapitalizmo prieštaravimai.

1960-1980-ųjų Švedija yra “auksinio” gerovės valstybės amžiaus kūrinys, kuriuo žavėjosi visas pasaulis – tame tarpe – kur kas liberalesnės JAV, o aštriai kritikuoti nesiėmė net SSSR. Užsienio politikoje Švedija su savo neprisijungimo politika vaidino “tilto” vaidmenį tarp Šiaurės ir Pietų, o taip pat – Vakarų ir Rytų, bet nepataikavo nei JAV, nei SSSR.  

Taip, O. Palme pasisakė prieš užsitęsusį JAV karą Vietname, bet jis ir ryžtingai pasmerkė SSSR agresiją Čekoslovakijoje 1968 metais. Natūralu, kad O. Palme palaikė Salvadoro Allende vyriausybę ir smerkė Augusto Pinocheto režimą Čilėje. Švedija tais metais buvo ryškiausias taikos siekimo lyderis pasaulyje su griežto, ginkluoto neutraliteto politika.

Įdomumo dėlei verta pastebėti, kad Nobelio premijos laureatas, švedų ekonomistas Gunnar Myrdal buvo paskaičiavęs, kad Švedijai gerokai anksčiau, nei 1995 metais, būtų buvę naudinga tapti ES nare, bet, nestodama į ES, ji bijojo pakenkti savo neutraliteto politikai, nes ekonomika ir politika, kaip žinome, dažnai yra gerokai susiję dalykai.

Yra būtina pažymėti, kad dabartinė Švedija yra gerokai nutolusi nuo praeito amžiaus “švediško socializmo” modelio ir yra gerokai suamerikonėjusi. Mokslinė literatūra liudija, kad Švedija XXI amžiuje yra atsisakiusi dalies savo “institucinio perskirstomojo” modelio ir gerokai pasislinkusi į dešinę – link konservatyvaus-korporatyviojo modelio su eile liberalių elementų.

Taigi, šiuolaikinė Švedija yra praradusi nemažą dalį savo praeito amžiaus specifikos, nes jos struktūros ir ideologijos yra pasikeitusios ir labiau atitinka, jeigu taip galima išsireikšti, vakarinių NATO šalių “vidurkį”.

Seniai palaikydama dažnai neafišuojamus ryšius su NATO, Švedija dabar turi pilną teisę tapti oficialia NATO nare, ypač Rusijai užpuolus Ukrainą, o Lietuvai tai būtų naudinga tiek geopolitine, tiek karine, tiek ir ekonomine prasme.