Apie vertybes ir Jareko kotletą

Ne, čia ne apie tai, kas kaltas dėl vienos ar kitos „kliurkos“ užsienio politikoje, ne dėl nenoro susikalbėti, net ne dėl to, kas nepranešė ar ne taip suprato, kas buvo pranešta, bet apie tai, kaip visi tos politinės marmalynės virėjai su komjaunuolišku užsidegimu springdami aiškina, kad viskas yra labai gerai, nes tai esą mums labai naudinga ir labai vertybinė politika.

Pasirodo, labai didelė nauda ir vertybė yra atsitverti nuo kaimyno (nors jis ir svoločius), tvora ir plius dar ją apjuosti pjaunančiąja viela.

Ir visa tai už kuklius du šimtus milijonų! Vertybiška?

Prisiminkime, kad dar visai neseniai taip elgėsi Vengrijos vyriausybė saugodama savo valstybę nuo migrantų antplūdžio. Tada mūsų „vertybininkai“ ir jų ruporai vos ne viešai charakirį darėsi, smerkiančias depešas dėl tokio vertybių paniekinimo prieš Vengriją rašinėjo.

Labai keistas dalykas tos vertybės, sakyčiau, net plastiškas - vieną dieną nusikaltimas žmogiškumui, o kitą, žiūrėk, - jau vertybė!

Nuoširdžiai nesuprantu, kaip mūsų politikų smegenyse viskas taip greitai apsiverčia aukštyn kojomis - kas dar vakar mums buvo niekšybė, šiandiena jau vertybė!

Nors specialistų ir apie viską nusimanančių politikų teiravausi, bet taip niekas nesugebėjo suprantamai paaiškinti, kokiu būdu Astravo atominė elektrinė taps saugi, jei mes iš jos nepirksime elektros energijos.

Sako, kad taip elgdamiesi atrodome labai vertybiškai, net tada, kai gyventojai už elektrą moka brangiau.

Ką padarysi - dėl vertybių reikia aukotis ne tik valdžiai, bet ir eiliniams piliečiams.

Kitaip anokios tai vertybės, jei „aukojasi“ tik keli politikai.

Vėlgi gal kas galėtų suprantamai, o ne „apskritai“, „bendrai“ ar pagal kažkokį „formatą“ paaiškinti dėl JAV sankcijų kalio trąšoms.

Na, JAV jas paskelbė, pareiškė, kad iš gudų trąšų nebepirks.

Jų reikalas, nors, kaip paaiškėjo, iki birželio dar pirks. Tačiau „prie ko čia mes“?

Nė viena ES valstybė nesuka dėl to galvos, perka, krauna, tręšia, o mes uždarome geležinkelio tranzitą ir krovą Klaipėdos uoste.

Ko gero, trąšos, kaip anksčiau buvo, dabar keliaus per Ventspilio uostą, mat latviai į vertybes žiūri kiek kitaip.

Ypač po pietų. Dabar kažkas tyliai mekena, kad nuostoliai bus milijardiniai, žmonės neteks darbo, sustos investicijos į Klaipėdos uostą ir geležinkelius...

Tačiau argi tai svarbu, kai prieš akis regi didingą vertybinį tikslą - išvaduoti užguitą gudų tautą iš komunistinio jungo! Bėda tik, kad mums kažkaip labai nesiseka - kuo aršiau „vaduojame“, tuo labiau stumiame ją į Rusijos glėbį! Jau ir patys gudai prašo mūsų „pristabdyti arklius“.

Ir visiškas rūkas galvoje, kai pradedi galvoti apie Kiniją.

Dešimt metų sunkaus darbo prasiskverbiant į jų rinką: susitikimai, konsultacijos, prezentacijos, parodos, derybos... O čia staiga - bac!

Bet kodėl? Kodėl reikėjo pyktis su Kinija, kai visas pasaulis (ir net JAV!), nors ir paniurnėdamas lipa per galvas, kad tik prasibrautų į didžiausią pasaulio rinką?

Yra juk Šiaurės Korėja, Turkmėnija, Kazachstanas, visa Afrika - kur pirštu dursi, ten diktatūra, kur režimai nė kiek ne švelnesni, o daugeliu atveju ir žiauresni, kur apie demokratiją net sapnuoti nedrįstama.

Bet kur tau, ne tas kalibras!

Kas pastebės, kas iš JAV kongreso paskambins ir pavadins „drąsiais vyrukais“ ir „drakonų žudikais“, jei kokį nors ultimatumą pareikši, tarkime, turkmenbaši Garbanguliui Berdymuchamedovui?

Niekas dėmesio neatkreips, patirtų nuostolių net kiaušiniais kompensuoti nepasiūlys.

Matyt, vertybės visada turi būti labai didelės, tokios, kad... - na, žinote patys!

Ir vis dėlto vertybės yra gerai, be jų - nė iš vietos.

Tačiau man ramybės neduoda viena mintis - ar Lietuvos žmonės kam nors yra vertybė?

Juk lyg ir Konstitucijoje rašoma, kad didžiausia Lietuvos vertybė yra jos žmonės, jų gerovė...

Deja, čia galai ir nesueina - kažkokiu, tikriausiai „greituoju būdu“ tos vertybės praskrieja pro šalį.

Net tada, kai gudų diktatorius užgrobė lėktuvą su šimtu Lietuvos valstybės piliečių, mūsų „vertybių puoselėtojai“ puolė piktintis ne dėl jų, o dėl to, kad pagrobti... Protasevičius ir Sapiega.

Ką ten koks šimtas lietuvių palyginti su vertybėmis. Niekas, nulis!

Tad ar dera stebėtis, kad tokioje vertybių kupinoje valstybėje beveik pusė jos piliečių gyvena ties skurdo riba arba visiškame skurde.

Ir nieko keisto čia nėra.

Į vertybių sąrašą Lietuvos piliečiai neįrašyti, paprasčiausiai jiems ten neliko vietos, o ir jokio rimto preteksto tam nėra.

Juk reikia tverti šimtakilometrines tvoras, neleisti geležinkeliais gabenti krovinių, uostui jų krauti, reikia mokyti gyventi gruzinus, rietis su kinais, vaduoti gudus, spausti latvius ir estus, kad jie nepirktų Astravo elektros, su lenkais niukintis dėl W, Q, X...

Ir kaip tai kontrastuoja su ministro Jareko pas arabus suvalgytu kotletu (tiesa, tas žegnojosi nevalgęs)!

Kokias vertybes simbolizuoja kotletas? Jokių!

O štai, jei jis būtų ten ne derėjęsis dėl rinkų ir nerijęs kotletų, o tiems emyrams įteikęs kokią protesto notą (priežasčių tam daugiau nei reikia: demokratijos nėra, moterų, gėjų teisės, žodžio, spaudos laisvės žemiau plintuso...) arba net paskelbęs ekonomines sankcijas, iš karto taptu aišku - ministras žino, kas yra vertybės.

O dabar liko tik kotletas...

Fui, kaip nerimta ir visiškai nevertybiška!