Apie darbą, skurdą ir valdžią

Pažymėtina, kad prekių ir paslaugų gamyba nuolat auga, tačiau dėl pernelyg didelio turto, galios ir galimybių nelygybės dauguma žmonių ekonomikos sukuriamomis gerybėmis gali naudotis tik ribotai.

Dauguma visuomenės narių spaudžiami paskolų, skolų, sąskaitų ir neturėdami santaupų, gyvena neužtikrinti ir pastoviai vargsta norėdami sudurti galą su galu. Nors gyvenimo sąlygų lygis šiais laikais yra nepalyginamai aukštesnis , negu buvo prieš šimtą metų, ir mums nereikia jaudintis dėl bado grėsmės. Tačiau turėdami žymiai daugiau vis tiek dauguma lieka vargšai, nes reikia vis daugiau ir daugiau išteklių palaikyti normalų gyvenimo lygį.

Dabar pats išgyvenimas patiria tam tikrą infliaciją- kad visavertiškai dalyvautume socialiniame gyvenime, reikia vis daugiau pajamų ir resursų. Kitaip negu valstietis, šiandienos dirbantysis gali turėti telefoną, kompiuterį, banko sąskaitą, mašiną ir pan. gerybes, bet vistiek likti nepritekliuje. Taip atsitinka, nes kapitalizmas sukuria daug turto, bet kartu sukuria ir skurdą.

Dar daugiau -  šiuolaikinio kapitalizmo pobūdis ir išgyvenimo infliacija sukuria klasę žmonių, kuri pašalinta iš rinkos ir neprieina prie sukuriamos ekonominės gerovės. Šiuolaikinei kapitalistinei ekonomikai naudingas nedarbas ir benamystė, nes bedarbiai ir atskirtieji beturčiai visiems primena apie iškritimo į šią klasę pasekmes.

Benamių ir ilgalaikių, beviltiškų bedarbių sluoksnis veikia kaip nepageidaujamų žmonių  talpykla. Žinoma, dėl tokio jų gyvenimo dažnai jie patys kalti, tačiau ekonominė sistema, verslo logika ir valstybės politika tam taipogi turi didelę įtaką. Pavyzdžiui, verslui naudingiau atsivežti kvalifikuotus darbuotojus iš užsienio, negu dėti pastangas ir investuoti lėšas, jog iškritę iš darbo rinkos žmonės įgytų reikalingų darbui įgūdžių ir atgautų darbinę psichologiją bei sugrįžtų į normalų gyvenimą.

Tuo galima įsitikinti pažvelgus į didelę nedarbo statistiką ir augantį atvykstančių į Lietuvą dirbti skaičių. Augantis iškritusių iš rinkos ir vargšų skaičius kelia vis didesnę visuomenėse įtampą. Net turtingieji šiais neramiais laikais jaučia vis nesaugesnės egzistencijos galimybę.

Nemanau, jog  dėl augančio skaičiaus žmonių, negalinčių naudotis ekonomikos sukurtomis gerybėmis, reikia kaltinti tik verslą. Normalus verslas nėra nei blogis nei visuomenės parazitas. Juk verslas, siekiantis visur naudos ir pelno, mums kuria prekes ir paslaugas bei visokeriopai stengiasi pasirūpinti žmonių poreikiais. Jis kuria vertę ir mums geresnį, patogesnį gerbūvį. Be abejo, verslą reikia skatinti būti socialiai atsakingu, bet, sutikite, jo prigimties nepakeisi.

Bet galima tobulinti ekonominę sistemą, kurioje veikia verslas, kad ji taptų teisingesnė, lygesnė, solidaresnė ir labiau atitiktų plačiosios visuomenės interesus. O tam reikia bendrų verslo, valstybės ir nevyriausybinio sektoriaus pastangų. Šioje vietoje lemiantis veiksnys yra valdžios lyderystė ir  plačiosios visuomenės interesus atitinkanti politika. Tik valdžios lyderystė gali padaryti lemiamus pokyčius. Vakaruose elitui naudinga, kai valdžioje yra silpni, nesavarankiški lyderiai.

Oligarchai ir stambusis verslas silpnus, priklausomus politikus gali įtakoti, valdyti ir taip versti valdžias vykdyti išimtinai jų interesus atitinkančią politiką. To pasekmė- auganti nuolatiniame nepritekliuje gyvenančių žmonių klasė. Lietuva yra ne išimtis. Joje taip pat matome silpnų lyderių politiką. Dėl to nenuostabu, jog mūsuose auga neviltis, susipriešinimas ir nepasitenkinimas gyvenimu ir atmosfera valstybėje. Manau, kad visuomenei reikia atnaujintos ideologijos, gyvenimo prasmės suteikimo, valstybės svajonės ir galios tobulinti ekonominę sistemą.

Maža Lietuva, būdama ES ir NATO nare, neturi galimybių būti diktatoriaus valdoma valstybe, nes  niekas mums  to neleis, todėl bijoti diktatūros mums nereikia. Stiprią Vyriausybę ir politinius lyderius tikrai  galime turėti. Šiuo atveju verta pažymėti, jog Lietuvai pasisekė, kad pastarąsias kadencijas turėjo stabilias Vyriausybes.

Vis tik praktika parodė, jog teigiamai stabilios, bet silpnos ir nesavarankiškos,  Vyriausybės nepakanka, norint spręsti dabartines problemas, vienyti visuomenę bei kurti lygesnę ir darnesnę mūsų visuomenę. Mano nuomone, atsakant į šiuolaikinius iššūkius, blogėjančią geopolitinę situaciją ir vis didėjantį ES atsilikimą nuo kitų konkuruojančių pasaulio galios centrų, stipri Vyriausybė ir stiprūs, nepriklausomi, valstybiškai mąstantys politiniai lyderiai suteiktų Lietuvai pranašumo, pažangos ir atvertų konkurencinių galimybių.