Algimantas Rusteika: Minus dvidešimt, niekas nepasikeitė, niekur mes nepabėgom, visi esame čia

Man padaro pusryčius ir sudeda ant cerata su gėlytėmis dengto stalo.

Minkštai virtą kiaušinį, kaip mėgstu, su duona ir sviestu, apibarstyta trupučiu druskos, pora sumuštinių - ant batono užtepta sviesto ir storai balto varškės sūrio, ir būtinai didelis puodelis saldžios kakavos su pienu, kurią verda emaliuotam puode elektrine spirale - "machačiolu".



Kartais dar supjausto sumuštinius mažais gabalėliais ir išrikiuoja į eilutę - tai "traukinukas".

Šalia padėta maža kavos puodelio lėkštutė - "spatkelis". Kad nenusideginčiau karšta kakava liežuvio, nes esu tinginys, drybsau iki paskutinės minutės ir valgau greit, todėl pusę kakavos geriu iš "spatkelio", kuriame ji greit ataušta.



Pečius tetė pasikrauna iš vakaro.

Pasidrožia beržinių balanų - "šakaliukų", kurias perlaužus pusiau nuo degtuko užsiliepsnoja kaip parakas, ant viršaus deda pora "abrieskų" - iš lentpjūvės pirktų lentų gamybos plonų nuopjovų, kurias išsidžiovino ir susipjaustė vasarą - ant viršaus pora gerų malkų ir kibirėlį anglių.



Paryčiais tyliai tyliai įeina į kambarį, čirkšteli degtukas, pakvimpa siera ir po kelių minučių - beržo tošimi, pečius atbunda, tykiai suūžia, ant sienų ir lubų sumirguliuoja liepsnų žiburėliai.

Tetė rūko į pečių, įtraukiantį dūmus, bet kvapas vis tiek pasklinda, rūko taupiai, pusę "Prima" cigaretės nulaužęs ir įdėjęs į "mundštuką".



Kambarys pradeda šilti ir po "kaldra" pasidaro gera, jauku ir saugu. Žinios per Lietuvos respublikinį radiją prasideda aštuntą, baigiasi po aštuntos penkiolika, ir tada jau reikia keltis.

Greit nusiprausi virtuvėj, tik tyliai, kad neprižadinus bobutės, pavalgai ir pasiėmęs kuprinę, kurią mokykloj vadinam "karmonu", kulniuoji Vytauto gatve, pro paštą ir restoraną, į savo antrą vidurinę.



Šaligatvyje būna tokių mažų, metro ilgio čiuožyklėlių, kurias padaro nenuoramos vaikai, tai visomis juk reikia pačiuožti.

O dažnai priešais pamatai einant tą mergaitę, apsirengusią oranžiniu paltuku su kailiniais pilkais apvadėliais. Ir tada būna geras rytas.



Bet būna ir dar geresnis.

Po žinių, penkiolika po aštuntos per respublikinį Lietuvos radiją sako orą. Ir štai, tetė prieina: "Olgi (čia toks jo bajeris kalbėti bobutės papilietiška tarme, kur "mano arklys" sakoma "mono orklys") - Olgi, šiandien į mokyklą nereikia, minus dvidešimt. Miegok".



Šį rytą irgi minus dvidešimt, bet nereikia nei pečių kūrenti, nei į mokyklą, ir mano vaikai jau dideli.

Ir miegosiu, ir niekur neisiu, ir nieko man nepadarysit.

Dabar aš būsiu tetė, kaip ir tie tūkstančiai tėvų, kurie visais laikais čia šildė savo namus ir saugojo vaikus, išeidavo į šaltį ir grįždavo po darbo pasiilgę savųjų.

Niekas nepasikeitė, niekur mes nepabėgom.

Visi esame čia.