Algimantas Rusteika: Mes klausomės ir klausom visų, tik ne savęs

​

 

Štai mama vėl vynioja į rusišką laikraštį buterbrodus su olandišku sūriu, kurių sviestas saulėj ištirps ir liks tik dėmės, ir su tete plauksim į birželio ežerą, palikę užstatui valčių nuomos punkte, kurio nebėra, tetės laikrodį Pobeda, išloštą žaidžiant žiemos vakarais proferansą su miestelio inteligentais..

Nes ką dar galima veikti tais vakarais, kada nieko negali pakeisti - kaip ir dabar -  kada viskas yra tik čia ir tik liepą, kada esam laimingi, kada norim ir galim būti gyvais ir viskas, kas bus, dar negali staiga praeiti.

Ir mes dar praėjom ir likom dabar, kur yra čia, kur labiausiai pasiilgstu vaikų, nors ką gudraut, labiausiai pasiilgstu savęs, kurio nebėra ir gal jau niekada nebebus.

Ir pagalvojimų apie jus dabar prieš miegą, kuris ateina, kada pagalvojam, kad statydami kryžių niekas negalvojam apie mirtį, nes čia visi esam už nemirtingumą, kuriuo netikim  - o kaip kitus mokyti lengva, nes moko juk tie, kurie nieko nepadaro patys.

Todėl dirbam tik laisvu nuo laisvalaikio laiku, ir būnam geri kam reikia, ir klausom tik tų, kurių reikia klausyti ir  - tai svarbiausia - negalvojam.

Nes galvojimas yra kančia, o kančia yra mūsų praeitis, kurios nebereikia gyventi, todėl dabar apsimeskim labai protingais ir paklauskim tų, kurie negirdi ir niekada negirdės, jei jiems neapsimoka - „kas pirminis: višta ar kiaušinis, priežastis ar pasekmė?"

Ir sužinosim, ką kiekvienas durnius žino, kad pirmiausia turi būti noras, nes kas nori daryti - ieško priemonių, o kas trokšta nieko nedaryti - ieško priežasties.

Bet mes juk esam geri ir klausom, mes juk  labai norim klausyti tų, kurių reikia klausyti, kurie dalina mums tiesą ir baimę,  todėl vėl ir vėl randam ir randam priemonių susikurti priežastims, leidžiančioms nieko nedaryti.

Ir esam visada teisūs, teisingi ir nelaimingi, nes protingiems geriausiai vadovauja bepročiai, ir juk mes žinome, kad kas galvoja ir kalba apie laisvę - nėra laisvas, ir kad niekas neina į parduotuvę, kol butelyje dar yra nevilties.

Ir mes žiūrim ir žiūrim pro antrą žiūronų galą: savo bėdas matom, o kalčių ne, bet tik pasukam į kitus - ir viskas apsiverčia.

Ir tik pasakyk, ko nedarai ir negalvoji - tada tuoj pasakysiu, kas tu, nes esame šunys, kurie myli ne tuos, kurie šeria, o tuos, kurie mus išveda.

Ir svarbiausia nebūtyje yra nebūti, ir svarbiausia yra būti geram ir klausyti, broliai, svarbiausia, kad mes klausom visų kurie buvo, yra ir bus...

Mes klausom anūkų ir  slaugių, gydytojo ar burtininkų,  ir ypač mes klausom  tų, kurių neapkenčiam ir bijom, ir mes klausomės ir klausom visų, tik ne savęs.

Nes mūsų čia juk nėra, mūsų iš viso seniai jau nebėra, čia tik prisiminimai, kuriuos sukuriam tuštumoj ir  bergždžiai tikimės, kad kas nors mus prisimins, nors mus prisimins tik tie, kuriuos mylim.​