Algimantas Rusteika: Kas penktas gyvena žemiau skurdo ribos, tokia makaroninė gerovė!

Nuo gerovės milijonas jau pabėgo. Kas dešimtas prašo paramos makaronų, kad turėtų ką pavalgyti.

Kas penktas gyvena žemiau skurdo ribos.

Juk tokia makaroninė gerovė!

Parodomoji labdara yra vienas iš tų dalykų, kurių labiausiai neapkenčiu.

Kadaise, prie Valdo, buvo madoj Vienos baliai. Kada sotūs ponai ir ponai susirinkdavo pašokti, pagerti, pasigėrėti savimi ir pasipuikuoti naujomis dizainerių suknelėmis.

Ir sumesdavo savo tyliai niekinamiems vargšams šimtą kartų mažiau, negu tos suknelės ir balius kainavo.

Tačiau išsiskirstydavo laimingi ir patenkinti savimi, kumečiams plojant iš susižavėjimo.

Juk ponai tokie gražūs ir dvasingi, ir jų tiek daug!

"Vienos baliai" nuėjo užmarštin su Valdu ir stojosi maltiečių sriubos amžius.

Ją pilstydavo prieš kameras grybauskaitės ir šimašiai, linkevičiai ir net tam kartui laikinai sugrįžęs Valdas. Vakare ponai didžiuodavosi per valstybinį kanalą savo gerumu.

Iš šio parodomojo politikų gerumo, iš tolo trenkiančio mirtina puikybės nuodėme, šaipėmės, kritikavom, bjaurėjomės. Ir tai nuėjo į nebūtį, liko tik maltiečių sriuba ir Pirmosios Ponios palinkėjimai.

Tai kas čia, pasakysit, tau vėl nepatinka? Aš lenkiu galvą ir prieš tuos dainininkus, už dyką dalyvaujančius laidoje. Ir prieš savanorius, aplankančius senelius.

Ir pats paskambinau tuo aukojimo telefonu.

Man šlykštu tai, kad valstybės neįgalumą ir valdžios nenorą padėti savo piliečiams bandoma dangstyti labdara.

Visą gyvenimą dorai dirbęs vienišas žmogus gauna apie 300 € pensijos, kurios nelabai užtenka net vaistams?

Ir kiti žmonės turi suaukoti jo sriubai, kelis kartus per savaitę palaikančiai gyvybę?

Ir tik 300 su trupučiu tūkstančių galim? Saviems, kurie kenčia šalia?

Ir kur tie tapinai, šurajevai ir kiti kovotojai, rinkę pinigus kovojančiai Ukrainai, kada jai pasaulis skyrė milijardų milijardus, kur jie dabar, kai pasaulis nebeskiria Ukrainai nieko?

Kur dingo premjeros ir aukšti bei gražūs prezidentai, kur jų gerovė?

Kur mes esame, surinkę 5 milijonus dronui kenčiantiems kaimynams, bet nesugebantys surinkti 10 kartų mažiau savo broliams ir sesėms, kenčiantiems šalia mūsų, čia ir dabar?

Ar ir vėl viskas baigsis kaip visada?

Paaukosim, pasijusim pasaulio teisuoliais ir užmiršim viską iki kitų Kalėdų?

Ir valdžia, nesugebanti pasirūpinti savo piliečiais, liks teisi ir teisinga, pridengusi savo atsakomybės nebuvimą labdara ir mūsų gerumo jausmais?