Algimantas Rusteika: Ir pasijutau laiko mašina nukeltas į jaunystę

Aš vieną tiktai šovinį renkuos, -

Tą, ant kurio sustingo kraujo varis.

Iš mano šnervių verčias rausvas garas,

Belaukiant tų, kurie dar atakuos.



Širdies styga išnyra nebūty,

Ir girdis būgno muzika dulkėta, -

Ir ne panelė, šokanti baletą,

Ir ne piemuo, pametęs arbaletą

Bus mano kvietimu vėl susirinkti.



Ateis kariai žandikauliais tvirtais,

Užgrūdintais nuo kumščių ir nuo smūgių,

Aš pažadu, bus bloga jums, eunuchai,

Bus bloga jums, mergaitės ir berniukai,

Ne taip juk jūs gyvenate, ne taip !



Ištyžėlių drungnoji arbata

Jau išgerta. Įpilkite alyvos

Į ugnį ir žiūrėkime, kas gyvas

Išliks lyg pavojingas recidyvas, -

Tik tam, užgrūdintam, šalia manęs vieta.



Įeisime pro svetimus sapnus

Juokingon teritorijon tirono, -

Ir nesvarbu mums, ar jisai šėtonas,

Ar geradaris bus, - jo baritonas

Užkims, kai mūsų sielos uždainuos.



(Gintaras Patackas)



Ir žmonių sielos uždainuoja. Tiesos žodis it varpas pažadina širdis. Ar matėt, kokia giedra švyti akys mitinguose?

Ar matėt tvirtus vyrus, nesigėdijančius savo ašarų?

Ar girdėjot, kaip šimtatūkstantinė minia nuščiūva šventos tylos minutei, kurią sudrumsčia tik praskrendančio paukščio klyksmas ir vėliavų plazdėjimas?

Ar stovėjot žmonių jūroj, ošiančioj Iaisvės giesmę, rydami užstrigusį gerklėj gerumo gumulą?



Nelinksma tai daina.

Dauguma mūsų liaudies dainų graudžios. Bet tai šventas liūdesys, kuriame gyvena amžinatvė, tautos galia ir vienybė.



Guliveris bunda. Tuoj jisai atsistos, it siūlelius traukydamas liliputų pančius, katrais jie taip tikėjosi, ir sugrįš pas milžinus.

_____________________________



Tai rašyta 1988 metų spalio 12 d.



Buvau bibliotekoje, susiradau periodikos skaitykloje Sąjūdžio laikraštuko, kurį tada savo lėšomis leidau, kopijuodamas po 20 kapeikų vieną lapą šimtą kg sveriančiu kopijavimo aparatu, atsiverčiau senu popieriumi kvepiantį aplanką.

Ir pasijutau laiko mašina nukeltas į jaunystę, aplinkui suskambėjo balsai ir žingsniai, mūsų dar labai daug ir nei vienas dar nepabėgo, štai sunkvežimiai po darbo atvažiuoja į Laisvės alėją ir dviem žiedais apsupa ginti savivaldybės, štai vėl renkasi snaigėms krentant žibintų šviesoje žmonės, kurie nepasitrauks.



Labai labai gali būti, kad tiesiog esu durnas.

Vilties ir šviesos ieškantis senis, toks kaip eksponatas už stiklo šėlstančioje visuotinio susinaikinimo šventėje.

Bet dabar, po 35 metų, vėl jaučiu tą patį.