Atsakykime sąžiningai: „Ir taip, ir ne“. Kalti esame patys, nes mūsų „vertybės“ rinkimų metu — vaikų darželio valdžia.
Kaltas yra ir Europos-Amerikos pasaulis, nes jo „vertybės“, darančios mums įtaką, — senelių namai. Žodžiu, tuštuma valstybės ir vertybių vietoje, tai yra sielose.
Štai todėl ir tokia valdžia jau ir pas mus. Kas tuo netiki, tepasižiūri į „lygių galimybių“ vyriausybę. Į kelias ministres, kurios itin žavios. Kad ir į tą, kuri už policiją turi būti atsakinga — ji lyg ant podiumo vis aiškina, kodėl ten užsilipo. Arba ta, kuri už teisingumą turi būti atsakinga — ji moko teisininkus to, ko pati nespėjo išmokti universitete.
Kovodama prieš savo valstybę ir krikščionybę Lietuva jau pasiekė daug.
Kokios gali būti vertybės, kai idealas — ne šeimos politika, ne šeimų tvarumas ir gausinimas? Šeima dabar — tai trans-genderizmo eksperimentas.
Vadinasi, lieka akivaizdžios „vertybės“ — laikinų jausmų kultas. Vadinasi, karjera-malonumai-pramogos-kaifas-atostogos. Politika? — kuo mažiau vaikų. Geriau — visai be vaikų.
Prieš dešimtmetį, rašytojų namuose Skandinavijoje (Gotlande) penkios mergelės paaiškino man, kad: „Dabar mes privalome pasidalinti savo šalimis!“.
Paklausiau: „Šalimis? Tai tomis, kurias kūrė jūsų tėvai ir seneliai? Jų atsiklausėte?“ Nusijuokė mergelės kaip vaikai. Supykęs tarsi vaikų darželio auklėtojas paklausiau griežčiau: „Su kuo dalinsitės?“
Nusijuokė dar garsiau: „Su visais pasauliuo pavargėliais!“ Pasipiktinau: „Visų labai daug, sprogs jūsų šalys!
Paaiškinkite, su kuo konkrečiai?!“ Ir tada mano plaukai pasišiaušė, nes supratau, kad mergelės sutinka priimti į savo namus ir net į savo lovas visą žmoniją.
Tylomis ištariau „galas“. Teko nutilti, nes mergelių buvo daug, o aš tik vienas.
Mergelės ruošėsi į vaivorykštinį paradą, negalėdamos paaiškinti, kiek spalvotos žmonijos reikalaus Norvegijoje ir Švedijoje.
Taip sutapo, kad tą dieną buvo Velykos ir Gotlando senamiestyje sugaudė Šv. Marijos varpas. Pakviečiau eiti kartu. Jos atkirto: „Mes turime savo religiją!“
Didingoje katedroje, kurioje galėjo susėsti tūkstantis, suskaičiavau apie šimtą penkiasdešimt kažką darančių žmonių. Mišias/maldas „aukojo“ dama.
Tylomis pasimeldžiau katalikiškai, kažkodėl kartodamas lyg mantrą: „Galas yra galas, yra galas…“.
Kelias akimirkas buvau puolęs į neviltį (net Velykų valandą!), nes nebežinojau, kas yra religija. Jaučiau, kad tai antras žmogaus galas, virtęs pirmuoju.
Persižegnojau ir grąžinau krikščionybę į jos vietą. „Nuodėmė yra nuodėmė, o ne anas žmogaus galas“, — tyliai ištariau.
Jeigu Lietuvos valdžia nepaskelbs tikros ypatingos padėties rytų regionuose, jeigu nepakvies šaulių patruliuoti….
Bet ką aš čia kalbu?
Šventa vieta tuščia nebūna — į tuščią sielą ateina tie, kas žino, kur eina. Jie juk „irgi žmonės“.
Kaip kitados bolševikai buvo „irgi žmonės“.
Rašyti komentarą