Žygimantas Jonušas: "Krepšinis - mano širdyje..."

Pradėjau žaisti, kaip ir daugelis vaikų, darželyje. Kiek paaugus, kamuolį mėčiau į tėčio pakabintą krepšį kieme. Vėliau drauge su kaimynais krepšinį žaisdavome iki išnaktų. Tėvai pamatė mano aistrą šiam žaidimui, todėl mane, antraklasį, užrašė į Klaipėdos sporto mokyklą (dabar ji vadinama "Vlado Knašiaus krepšinio mokykla" - aut. past.), kurią pabaigiau kartu su mokslais vidurinėje. Taigi galima sakyti, kad nuo tada aš ir kamuolys - neišskiriami draugu (juokiasi - aut. past.).

Kokie buvo pirmieji tavo žingsniai krepšininko karjeros link?

Dar besimokydamas sporto mokykloje žaidžiau už Gargždų "Gargždus". Vėliau treneris Algimantas Sercofas rekomendavo mane Klaipėdos "Neptūnui". "Neptūno" treneris Stasys Kaupys pasižiūrėjęs mano žaidimą liko patenkintas, todėl pasiūlė pasirašyti kontraktą. Prisipažinsiu, "Neptūne" man nelabai patiko, nes per rungtynes mažai leisdavo žaisti... Tačiau treniruotės būdavo labai rimtos.

Pabaigęs mokslus Klaipėdos politechninėje mokykloje, nustojau žaisti ir "Neptūne". Mat Kaune įstojau į Lietuvos Kūno kultūros akademiją (LKKA), trenerio specialybę. Ten mane treniravo Edas Nickus, kurio dėka žaidžiau LKKA A lygos "Atleto" komandoje. Kaune viskas klojosi puikiai: pavyko sėkmingai žaisti ir nepriekaištingai mokytis.

Tačiau man to neužteko, norėjosi siekti daugiau. Pasibaigus mokslo metams, per vasaros atostogas, labai intensyviai sportavau indvidualiai namuose. O rudenį išvažiavau į peržiūrą Lenkijoje. Ši išvyka buvo lemiama mano sportiniams pasiekimams. Lenkijos krepšinio komandos "Pruškovo Old Spice" treneriai rengė naujų žaidėjų atranką. Sužaidžiau vienas atrenkamąsias rungtynes, po kurių pasilikau žaisti Lenkijoje.

Ar tau patiko gyventi ir žaisti Lenkijoje?

"Pruškovo Old Spice" žaisti man labai patiko. Jau vien komandos sudėtis verta dėmesio. Joje jaučiausi tikras užsienietis, nes kartu žaidė lenkai, amerikietis, vokietis ir tik du lietuviai - aš ir dabartinio mano trenerio Algirdo Brazio sūnus Mindaugas Brazys.

Gyvenimu Lenkijoje nesiskundžiau. Kartu su Mindaugu gyvenome viename bute. Nieko netrūko. Per metus gan gerai susipažinau su šalimi. O valstybės sostinė Varšuva man yra pats gražiausias ir mieliausias miestas, kokius tik mačiau keliaudamas po Europą.

Jeigu buvai patenkintas Lenkija, kodėl vis dėlto grįžai Lietuvoje?

Atsakymas labai paprastas: ogi todėl, kad pasiūlė žaisti krepšinį Lietuvoje. Čia sąlygos tokios pačios kaip ir Lenkijoje. Užsienyje žaidžiau tokio pat lygio lygoje (PLK) krepšinį, kaip ir Lietuvoje LKL. Tačiau man čia geriau, visų pirma, todėl, kad esu arčiau savo šeimos ir draugų. Taip pat susigundžiau pasilikti Lietuvoje, nes visą laiką svajojau žaisti "FIBA Europe League", kuriai ir priklauso Alytaus "Alita".

Ką tau reiškia krepšinis?

Jeigu nuo pat vaikystės, nepaisydamas metų laiko, oro sąlygų, tu žaidi krepšinį, vadinasi, jis tau reiškia daugiau nei vien pomėgį. Manau, kad krepšinis man "įsigėręs" į kraują, jis užkoduotas genuose. Man krepšinis - viskas, jis mano širdyje.

Prisimenu, kaip kažkada per Kalėdas, su broliu kieme nusikasėme sniegą ir žaidėme, kol visai nusibaigėme... Aš nieko negaliu padaryti, bet mano širdis pati linksta prie kamuolio.

Koks, tavo manymu, yra tikras krepšininkas?

Tikras krepšininkas aikštelėje turi būti karys, nes jeigu jis išeis kaip mergaitė, be charakterio - nieko nebus. Žaidėjas turi žaisti vadovaudamasis logika, ne vien tik demonstruoti savo jėgą.

Tikro krepšininko pavyzdys, mano manymu, yra visiems žinomas amerikietis Maiklas Džordanas ir lietuvis Saulius Štombergas. Su pastaruoju teko jau ir pažaisti. S. Štombergo žaidimą, elgesį aikštelėje stebiu nuo pat pirmųjų rungtynių. Šis žmogus sugeba gerai žaisti.

Ko palinkėtumei vaikams, svajojantiems tapti garsiais krepšininkais?

Tegu sportuoja, žaidžia. O geri rezultatai pasirodys patys. Tačiau reikia užsispirti ir lankyti sporto mokyklą iki pat galo, jokiu būdu nemesti.

Prisimenu, kaip man buvo sunku lankyti mokyklą. Norint nusigauti iki mokyklos reikėjo įveikti 25 km, nes važinėdavau iš savo namų Agluonėnuose į Klaipėdą. Autobusai labai retai kursuodavo į mano gyvenvietę, todėl kartais net po dvi valandas laukdavau viešojo transporto arba pasilikdavau nakvoti pas pažįstamą Klaipėdoje. Visiems jauniems žmonėms palinkėčiau iš anksto negalvoti apie tai, kaip jie bus garsūs krepšininkai. Tiesiog reikia daug dirbti, stengtis ir tik tada sulauks gerų rezultatų. Taip pat, manau, kad pasirinkus vieną sporto šaką nereikia "šokinėti" prie kitų, bet atvirkščiai, savo jėgas paskirti vienai.

Krepšinis tau: darbas ar pramoga?

Malonus darbas. Yra taip: jeigu bent porą dienų nepalaikau kamuolio rankose, tada jau veržiuosi, žūtbūt noriu bėgti ir mesti. Aišku, kartais, kaip ir bet koks darbas, krepšinis truputį atsibosta, bet tik labai tumpam...