"Žmogus gimsta su paskirtimi"

"Man moterys, kurios savo naštą neša garbingai, yra labai gražios. Manau, kad rašytojas persikūnyti į blogį gali tik vieninteliu atveju: jeigu jis tą šėtonišką personažą sukurs taip tobulai, kad daugiau šituo pavidalu neatpažintas jis nebegalėtų egzistuoti. Kitais atvejais neturi teisės kurti šlykščių personažų. Aš tikiu, kad gyvenimas yra amžinas, ir dar ateis metas, kai žmonės turės atsiskaityti už tai, ką paleido į šį materijos pasaulį", - sakė rašytoja Vidmantė Jasukaitytė.

Važiavau į susitikimą su ja vedama ne aklo smalsumo, ką rašytoja, palikusi Vilnių, ligi vėlyvo rudens veikia Šventojoje. Jaunystėje svaigino jos poezija, subrendusi atradau prozą, kurią skaitai kaip Šventąjį Raštą, arba - nuogo tarp vilkų žmogaus jauseną. Ir mūsų pokalbis gal nelabai tinka šeštadienio skaitiniams, bet tie išsprūdę skaudūs dalykai yra nedaloma moters sielos žemėlapio dalis - su jausmų prarajomis, kriokliais, žemišku pragaru ir dangumi.

Žinau, kad rašytojui kaip miško šermuonėliui būtina turėti savo drevę. Kaip atradote namelį miške?

Netikėtai ir stebuklingai. Su vyru išžvalgėme apylinkes iki pat Latvijos. Ir staiga, kai pravažiavome kapines, pradėjau šaukti: "Sustok, sustok! Čia namą parduoda". Nei mes galvojome pirkti, nei pinigų turėjome. Vyras, apsimetęs, kad negirdi, lėtai važiavo toliau. Pagaliau sustojome prie tvoros, ir tokia moteris gražia kuršių tarme sakė: "Vaikai, Cilės dukra kaip tik yra atvažiavusi, po valandos neberasit. Ji ir parduoda namą." Ir mes susitarėme su Cile kaip sapnuodami. Pusantrų metų pas ją landžiojo ir kaimynai, ir mafija, bet ji tvirtino jau turinti savo pirkėjus. Mums tris kartus skambino, kada jau atvažiuosim, ir mes sutaupėme pinigėlių.

Su vieta visada reikia susidraugauti: iš pradžių ji buvo nustebusi, nežinojo, kaip mus priimti. Čia buvo visokių dalykų: ir šešėlių, ir durys varstėsi, ir moteris šviesiais plaukais auštant žiūrėdavo pro langiuką, rankas prie smilkinių prisidėjusi. Tokia būsena vadinasi astralizacija, kai prieš pabudimą dar esi aname būvyje, bet kartu jau ir čia, ir tada visa tai pamatai.

Kai rašote knygą, ar iš anksto žinote, kuo baigsis, ar netikėtai įsiterpia žmonės iš gyvenimo, asmeniniai jūsų patyrimai? Tokie kaip šventą Kalėdų naktį, kai islamiškame krašte prekeivis su turbanu netikėtai jus pašaukė ir dovanojo Dievo motinos skulptūrėlę?

Pirmiausia šmėkšteli kokia idėja, greičiausiai - emocija, skausmas, netektis - ne mano, kieno nors kito, bet suvokiu tai kaip tragediją ar stiprų egzistencinį dalyką, ir man tik čiūkšt - pavadinimas, ir su juo ateina viskas, jau tada žinau paskutinį sakinį.

Kaip įdomu, kad jūs pastebėjote tą išgyvenimą su skulptūrėle. Kai išleidau knygą "Golgotos vynuogės", viena kolegė klausė kitos: "O kaip Vidmantės sveikata? Girdėjau, kad jai su psichika negerai."

Jeigu žmogus rašo, kaip tėvas dukrą tvirkina, tai normalu, bet jeigu tu rašai apie tuos aukštus dalykus, kurie tau atsitinka visiškai realiai, ir nors tavo protas jų dar negali paaiškinti, tu žinai, kad tai yra absoliuti tiesa, tavo gyvenimo realybė, netgi - viena iš tavo gyvenimo ašių, ir tai susiję su Dievu ir jo paieškomis, - kam nors gali pasirodyti visiškai nepilno proto.

Jūs parašėte itin prieštaringų reakcijų sulaukusią knygą "Aš nužudžiau savo dukterį". Regis, nerastumėte pateisinimų abortą pasidariusiai moteriai?

Kaip gali nepateisinti žmogaus, kurio sąmonė trumpa ir tamsi? Ar gali nepateisinti aklo, kad jis nemato? Ėmiausi tos temos, nes yra žiauriai skaudu. Daug apie tai galvojau, o kai maniau, kad namai tušti, pratrūkau raudoti, išgąsdinau dukterį, bet po to sėdau rašyti.

Man gyvybės ir mirties paslaptis visada svarbi, labai stipri, ir aš ten veržiuosi, jeigu stebėtumėte mano visą kūrybą. Net pirmosios apysakos "Patvorių žolė" pradžia: "Tu mirei ne staiga..." Man geriausias atskaitos taškas, kai į žmogaus gyvenimą žvelgi iš mirties akimirkos. Aš visada tikėjau, kad yra anapusinis gyvenimas, žinojau, kad žmogus nemiršta. Ir kai išgirsti apie tragišką, nelaimingą, arba didingą, pasiaukojamą mirtį, o ypač - apie kūdikio, esu sukrėsta.

TABU. "Rašydama įsikūniju į kiekvieną personažą, ieškau priežasčių, kodėl jis toks yra. Rašau su meile apie jį, bet niekada neišaukštinsiu niekšo ar žmogžudžio", - sakė V. Jasukaitytė.

Aš galvoju: žmogus gimsta su paskirtimi, kurią turi atlikti. O kokia yra to nužudytojo paskirtis - mirti negimus? Vis dėlto jeigu tai yra Dievo leista, tada klausiu savęs: o kam tarnauja šita mirtis? Ar ta motina - tik žmogžudė? Klausydavausi tų baisių istorijų. Su vyru pažinojome moterį, kuri po aborto girdi dukters verksmą. Kita mato iš rūko išplaukusią mergaitę. Mano draugė pasakojo apie katiną, kuris prieš abortą ėjo koridoriumi čepsėdamas ir laižydamasis, o sienų plytelės buvo aptaškytos krauju. Mano kaimynę vyras prievarta nuvežė darytis aborto, ir ji buvo beveik be sąmonės, bet regėjo, kaip gražutis vaikutis mėlynomis akimis šaukia mamą per langą, ji atsisuka, ir tuo metu namas griūva palaidodamas kūdikį.

Kur yra šių moterų atpirkimas? Mano supratimu, jis vienintelis: jeigu jos suvokia tai kaip tragediją ir daro viską, kad jų būtų kuo mažiau, tada tas kūdikis ir jo mirtis tampa jos darbo dėl gyvenimo ir gyvybės bendrininkas. Lyg ta motina būtų gyvas fakelas ir bylotų: nedrįskite to daryti.

Mėgstu vieno psichiatro mintį, kad ir vidutinybėje slypi deimantų kasyklos. Jūs sakėte, kad ir tie, kurie nelaiko savęs vidutinybe, nebeįstengia gyventi savo gyvenimo, išbarsto tuos deimantus kaip beverčius - kodėl?

Be abejo. Reikia susitikti su pačiu savimi. Mūsų sąmonė trukdo mums. Žmonės nori gyventi piketuose, aikštėse, laikyti plakatus; jie nenori glostyti vaiko, priglausti galvą prie jo širdelės, pasiklausyti, kaip plaka. Moterys nebenori apkabinti vyrų, jos nebenori būti švelnios. Bet galima net tą, kuris tau yra šiek tiek nusidėjęs, mylėti.

Jeigu nebūtų neapykantos, negalėtume apsiginti nei kitų apginti nuo skriaudėjų.

Neapykanta traukia vampyrus ir niekšus, o meilė ir harmonija juos atstumia, nes kokią vibracijos bangą siunčiame, tokią pritraukiame. Mes ir pasaulis esame kaip siųstuvas ir priimtuvas. Niekada nevalia keršyti, geriau atsitolinti nuo žmogaus, tai jo likimas - nesikišk, sau neprisiimk jo likiminių dalykų. Ar esi tikra dėl to, kad jį stengiesi kažkur pakreipti? Stebiu moteris, kaip nurodinėja kitai: "Palik tu jį." Žinoma, smurtą reikia stabdyti. Ar pastebite vieną dalyką: jeigu moteris yra daužoma, ji nebebėga, yra paveikta, viduje labai sužalota.

Yra viena žinoma visuomenės veikėja, kuri visada logiška, bet nežmoniška. Ji yra už abortų laisvę, tos pačios lyties žmonių santuokas, bet matosi, kad tai giliai giliai viduje suluošintas žmogus, kad savo invalidumo nebesuvokia, jos išsilavinimas, erudicija nebetarnauja jos pačios suvokimui.

Jūs rašėte, kad absoliučiai viskas, ką teko patirti, kiekvienas žingsnis, likimo vingis iliuzijos buvo reikšminga ir reikalinga. Ar ir jūs, persirgusi sunkia liga, sakote, jog tai buvo Dievo dovana?

Jeigu to nereikėtų, to neišgyventum, tau tai nenutiktų. Kodėl manot, kad liga nereikalinga? Turi kažkaip išsivalyti šiukšles. Vėžys, kaip man paaiškino vienas gilus žmogus, tai yra chaosas, iš aplinkos persikėlęs į ląstelių lygmenį. Aš manau, kad taip ir yra. Tikrai per daug aktyviai išgyvenau dalykus, kurie reikalingi buvo ne man. Aš nepasmerkiau nieko, tada mane pasmerkė, su manim ir mano vaikais dorojosi. Išvis turėjau nesikišti į politiką, tegu jie ten blūdija, patys atsirenka, kas yra šūdas ar grūdas; kodėl aš turiu juos rūšiuoti?

O be to, dar yra kitas dalykas. Manau, kad sunki liga žmogui yra tam tikra iniciacija(įšventinimas), jis turi susitikti su mirtimi akis į akį. Jeigu jis išlaiko akistatą, nemiršta, bet jeigu padarys vieną neteisingą žingsnį, jis išeis. Visko yra: susitinki su neteisybe, panieka, tu gi nesijauti koks niekšas ar bjaurybė, o tave tokiu laiko. Tai ką turi daryti - kovoti? Turi išmokti tyliai gyventi savo gyvenimą, susitikti su savimi. Mano gyvenime viskas, kas buvo, viskas buvo teisinga, tik kai buvau jauna ir kvaila, rūkiau; galėjau neteršti organizmo, sąmonės.

Galvojau, kokia buvote jaunystėje. Kaip dauguma filologijos studenčių vaikščiojote su juodu nutįsusiu nertiniu, sijonu ligi žemės, sielvartingu veidu?

Aš buvau graži, patraukli, gražiai rengiausi. Nebuvau pašėlusi, bet - švelni, mano supratimu - gera, nemokėjau apsiginti. Aš gavau daug Dievo dovanų. Turėjau absoliučią klausą, stiprų balsą, didelius dailininko gabumus, tobulą atmintį. Kai mano tėvas po infarkto gydėsi ligoninėje, perskaičiusi vieną puslapį Mickevičiaus poemos "Gražina", pakartojau jį mintinai. Tėvas tarsi ir pyktelėjo, tada perskaitė penkis puslapius, ir daugiau kaip kelių klaidų, išpylusi mintinai, aš nepadariau.

Dabar, kai viską suprantu, norėčiau atidirbti už tai, kas man buvo duota. Tiesiog ne visada pasisekė gyventi taip, kaip Dievo buvo leista. Daugybė dalykų man buvo užginta, ir jeigu galvotum, kiek daug jų nerealizavau, tai prilygtų tremčiai į Sibirą.

Anuomet, kai tų laisvių buvo nedaug, gan tolerantiškai žiūrėjome į laisvą meilę...

Ištekėjau 21-erių metų. Patikau visiems iš eilės - seniems, jauniems, kur pasisukčiau, bet visą laiką ieškojau labai tvirto žmogaus, ir kadangi buvau neprityrusi, kvaila, nors labai daug skaičiau klasikų kūrinių, sumaišiau fizinį tvirtumą su dvasiniu, ir visa tai pasibaigė dramatiškai. Šešeri metai vedybų, paskui šešeri - viena su sūnumi, antrosios vedybos, kai man buvo 29 metai.

Negaliu pasakyti, kad troškau laisvos meilės. Buvau telepatinių meilių specialistė. Galėdavau pamatyti žmogų per troleibuso langą ir trejus metus apie jį galvoti arba - per televiziją grojantį kokį tobulą menininką ir jį labai mylėti per atstumą, niekada nesusitikus. Su vienu, kurį laikiau rimta meile, susitikome gal šešis kartus per kelerius metus. Aš sugebu mylėti beprotiškai, tylomis ir iš tolo, net amžinai. Meilė man visada buvo mano reikalas, ir mano problema, ir net meilės objektas galėjo nesikišti į tai. Niekada nebūčiau leidusi nusižeminti, tai buvo šventa, sakralu ir paslaptinga.

Rašančios moterys sako, kad iš vienos moters gali padaryti septynias herojes, o iš septynių vyrų - nulipdyti tik vieną. Mes taip skiriamės?

Vyrai yra puikūs. Aš buvau moteris, kuri garbina vyrą, kuri galėtų plauti jam kojas. Man feministės - beviltiškiausi padarai, todėl, kad pasaulį kuria du pradai, ir nė vienas nėra aukštesnis ar menkesnis. Pilna mano eilėraščių apie meilę, nes tai yra esminis dalykas, kuris užpildo visas tuštumas, tai pagrindinė gyvenimo mokykla, šeima - tikrieji namai. Bet eilėraščių kur kas daugiau nei tų, kuriems jie adresuoti. Daugelį sukūriau tam dideliam kosminiam vyrui, kuris yra išsibarstęs visuose vyruose. Bet ne vyrai - moterys turi išgelbėti pasaulį, jos turi atverti gėriui vyrų širdis. Vyrai garantuoja mums išlikimą šiame materijos pasaulyje, jie šiurkščiau elgiasi, turi šiurkštesnį protą, nes jis yra instinktyvus, o instinktas - giminės pratęsimas.

Ką galvojate apie fatališkas moteris, dėl kurių atsisakoma sosto?

Žmogus pasirinko jausmus, jis susitiko su savimi, norėjo būti toks, koks yra, ir jam nereikėjo sosto - pasirinko meilę ir asmeninę laimę. Fatališka moteris dažnai bjauri, grobuoniška, beširdė. Aš manau, kad vyrai pasijunta nevaldantys situacijos aplinkui ir ieško atramos, tad siekia valdyti stiprią moterį, kuri valdo tą situaciją. Vyras turi rinktis, ne moteris, nes tada nieko neišeina. Norėjau, kad vyras ateitų prašyti mano rankos ant kelių su rože dantyse, bet kai neatėjo, atsirado džentelmenas, kuris man pasipiršo sakydamas "jūs". Jis tapo mano dviejų vaikų tėvu.

Froidas atvirai save lygino su Koperniku, Da Vinčiu. Rašytojai irgi turi tam tikrų didybės manijos apraiškų? Kas jis: šauklys, misionierius, juokdarys?

Tikriausiai. Mano požiūris į pašaukimą ir kūrybą skiriasi nuo daugelio rašančių žmonių. Manau, kad rašytojas yra savotiškas transliuotojas, mediumas, ir dėl to turi jausti atsakomybę. Kažkada turėjau galimybę parašyti scenarijų garsaus rusų režisieriaus filmui pagal Nikolajaus Leskovo romaną "Ledi Makbet iš Mcensko apskrities". Supratau, kad labai talentingai parašysiu apie moterį, kuri iš meilės kažkokiam bernui nužudė savo vaikus, kad galiu peržengti tą barjerą, bet atsisakiau.

Rašote kasdien, ką dabar?

Reikia prisiversti, organizmas bijo įtampos, tad atidėlioji, griebiesi nemaloniausių darbų. O dabar yra štilis. Ranka rašyti negaliu, nes tokia įtampa viduje, kad rankos nespėja eiti su mintimis. Sugedo mano kompiuteris, nežinau, ar praradau visiškai naują eilėraščių knygą su 140 eilėraščių ir keturių romanų gabalais. Supratau, kad tai, ką dabar rašau kiekvieną dieną, išeis tik po mano mirties, ir tai yra labai skaidru, tragiška ir intymu.

Ir vėl rašote apie Dievą? Bulgakovas, antikos išminčiai, teologai jau tiek prirašė, Jėzaus istorija žinoma iki kaulų smegenų.

Jūs žinot Jėzaus istoriją? Parašykit tą sakinį būtinai, nes nesu sutikusi tokio žmogaus. O aš žinojau, aš esu vizionistė. Į knygą "Dievas miršta vienišas" sudėjau labai daug jėgų. Kai norėjau dovanoti brangiam draugui rašytojui, jis purtėsi: "Ką, tokią storą?"