„Žiūrėdama į meną aš pirmiausia žiūriu į save"

L. Laurinavičienė ką tik Klaipėdos dramos teatro fojė atidarė pirmąją savo personalinę darbų parodą. Joje eksponuojami įspūdingi tapybos ant šilko darbai, iš kurių liejasi spalvos ir šiluma.

Kodėl tik dabar surengėte savo pirmąją personalinę parodą?

Tikiu, kad viskam ateina savas laikas, o mano laikas yra dabar. Paskatinta dukrų pasiryžau parodyti darbus, kurie verčia mane jaustis laiminga, ir tuo labai džiaugiuosi.

Savo darbais niekada nepataikavau žiūrovams, bet neslėpsiu, kad nerimą dėl parodos jaučiau. Buvo įdomu išgirsti įvertinimus ne kaip mokytojai, o kaip dailininkei. Paroda yra apie teigiamas, ryškias gyvenimo emocijas, apie pozityvią nuotaiką, kuria noriu dalintis su visais.

Nuo ko prasidėjo jūsų kūrybinis kelias?

Su teptuku rankoje praleidau visą savo gyvenimą. Kūrybinis kelias nebuvo sunkus, nes meną įsimylėjau dar vaikystėje. Gyvenau juo, mokiausi jo subtilybių ir šiandien ugdau vaikus, kad ir jie pamiltų meną taip, kaip myliu aš. Savo kelią pradėjau įkvėpta tokių dėstytojų kaip M. Malinauskas, S. Bertulis, V. Skirgailaitė ir jie paliko gilų pėdsaką mano asmenybės ir kūrybos formavimesi.

Kokia yra meno paskirtis jūsų gyvenime?

Žiūrėdama į meną aš pirmiausia žiūriu į save. Menas man yra ne tik darbas, iš kurio duoną valgau, bet ir mano gyvenimo būdas, ramstis, meditacija, padedanti pabėgti nuo problemų, o kartais ir nuo savęs.

Menas - eksponatas galerijoje ar idėja?

Menas man asocijuojasi su idėja, jos įgyvendinimu. Idėjos dažniausiai priklauso nuo laikmečio, nuo to, kuo žmonės gyvena. Tapybos darbai, eksponuoti 2005-aisiais, gali būti neaktualūs 2019-aisiais ir atvirkščiai: galbūt 2005 metais mes nesuprastumėm savo 2019-ųjų metų darbų.

Kaip tampama kūrėju? Ar meno gyslelę įmanoma įgyti, ar ji turi būti įgimta?

Esu linkusi manyti, kad tikrieji kūrėjai į šią žemę ateina jau nešami talentų, tik jų pačių reikalas yra ugdyti juos ar gesinti. Taip pat tikiu ir palaikau tuos, kurie, nemokėdami nubrėžti tiesios linijos, entuziastingai ateina mokytis, įgyti žinių ir patirties, o išeina nešini tokio lygio darbais, kad šiuos galima net eksponuoti.

Iš kur atsiranda idėjos, vaizdai, siužetai jūsų kūrybiniame procese?

Niekada nesikankinu ieškodama to "tobulojo" vaizdinio savo galvoje prieš kūrybinį procesą. Menas man - būdas atsipalaiduoti, todėl leidžiu jam nešti mane ten, kur gyvena tos dienos emocijos. Kūryboje svarbu būti savimi, nesprausti savęs į rėmus, išlikti sąžiningam prieš save patį ir, žinoma, nepataikauti tendencijoms ir žiūrovo skoniui.

Kas atsirado pirmiau: noras mokyti ar noras piešti?

Pirmiausia mano gyvenime atsirado piešimas ir tik po kurio laiko aplankė pašaukimas mokyti. Visą gyvenimą labiausiai mylėjau tapybą ir vaikus, todėl džiaugiuosi, kad šiuos savo hobius puikiai pavyko sujungti.

Kur slypi mokytojo sėkmė?

Atrasti kelią į kiekvieno vaiko širdį nėra lengva, ypač šiais laikais, kai mus supa išmaniosios technologijos, bet aš esu linkusi manyti, kad sėkmė slypi mokytojo pašaukime. Prieš mažuosius nesuvaidinsi, todėl tik nuoširdus bendravimas, meilė vaikams lemia jų pasitikėjimą ir teigiamą grįžtamąjį ryšį. Meno mokytojas yra tik vedlys, žmogus, padedantis realizuoti idėjas, bet jokiu būdu tai nėra asmuo, įspraudžiantis į siaurus paveikslo rėmus.

Iš kur semiatės įkvėpimo mokyti?

Įkvėpimo ieškau ne tik gamtoje, bet ir kituose miestuose ar svečiose šalyse. Neslėpsiu, kad jis su laiku išblėsta. Labai lengva įsisukti ir į meno, ir į mokymo rutiną, todėl visada, kai ji mane pasiglemžia, atsitraukiu pabėgdama į tylą.

Ar turite mokinį, kurio darbais ypač didžiuojatės ir dėl jo pasiekimų džiaugiatės lyg dėl savų?

Turiu auklėtinių, kurių darbus su šypsena prisimenu ir dabar. Baigusiųjų profesionalųjį meną yra nemažai. Šiandien jie dirba knygų iliustratoriais, architektais ar dizaineriais. Džiaugiuosi, kad iki šiol palaikome ryšius, o jų darbai man kelia didžiulį pasididžiavimą.

Ar sunku patekti į jūsų dailės studiją?

Priimu visus, kurie jaučia potraukį kūrybai ir tai daro su meile.

Tapyba yra ne tik saviraiškos, bet ir komunikacijos priemonė. Apie ką jūsų darbai ir ką jūs komunikuojate paveiksluose?

Mano nuomone, žiūrovui nereikia ieškoti atsakymo į klausimą, ką vienu ar kitu darbu norėjau pasakyti. Aš noriu, kad žiūrovas į meno kūrinius žiūrėtų per savo "meniškumo akinius".

Ar svarbi žmonių reakcija į kūrinius?

Žmonės yra skirtingi. Prie visų skonio neprisitaikysiu, todėl man svarbi tik draugų ir artimųjų nuomonė, į kurią stengiuosi atsižvelgti. Visada malonu gauti teigiamus įvertinimus dėl savo darbų, tai tik skatina nesustoti ir eiti pirmyn.