Vytauto Kernagio butas pajūryje kvepėdavo grybais

Palangoje nemažą dalį metų praleisdavęs garsus atlikėjas šio kurorto daugiabučių namų kvartale Sodų gatvėje buvo nusipirkęs 2 kambarių butą, kuriame pasirodydavo vos tik prasidėjus vasarai.

Kurorte jis kartu su palangiškiu Romu Kisieliumi šeimininkaudavo legendiniame „Anapilio“ muzikos klube, kur spalio pabaigoje triukšmingai organizuodavo tradicinį muzikos festivalį „Indėnų vasara“.

Prieš 12 metų prieš prasidedant vasaros sezonui man kilo mintis parašyti apie Palangoje poilsiui skirtus būstus įsigijusius žinomus šalies žmones – kaip jie įsikūrė, su kokiais buities rūpesčiais poilsiaudami susiduria.

Bene pirmuoju tokio planuojamo rašinių ciklo herojumi numačiau visiems žinomą Palangos gerbėją V.Kernagį.

Tačiau kai jam išdėsčiau savo sumanymą ir ėmiau prašytis į svečius, jis tik pakraipė ūsus ir pradėjo išsisukinėti.

Derybos su V.Kernagiu truko bemaž savaitę.

Pagaliau jis pažadėjo pats nufotografuoti savo butą ir man atsiųsti nuotraukas.

Po kurio laiko 2006 metų birželio 5-osios vakare sulaukiau Vytauto nuotraukų, kurias jis pavadino „Palangos buto detalės“.

Iš tiesų tai buvo interjero detalės, kurios, matyt, buvo svarbios pačiam Vytautui: palubėje džiūstančios laukų gėlės, senovinės svarstyklės su česnakų galvų pyne, šaldytuvas „Snaigė“, ant kurio durų magnetukais pritvirtinti kažkokie jam svarbūs atvirukai, iškarpos iš žurnalų, ant komodos pagarbioje vietoje – šeimos šuns nuotrauka, stiklinis indas su kriauklėmis, tiesiog ant medinės trinkos stovintis televizorius, o ant jo – nepapuošta dirbtinė eglutė.

E.Kernagytė neslėpė, kad buto interjeras per tą laiką beveik nepakito ir išliko toks, kokį jį buvo sumanęs tėvas. Ten pat tebėra kadaise iš Malaizijos jo parsivežtos kriauklės. Netgi senasis „Snaigės“ šaldytuvas vis dar birbia.

„Kai tėvai įsirenginėjo šį butą, aš buvau pernelyg maža, todėl daug ko neatsimenu. Tėvas jį kūrė skandinavišku stiliumi, jame daug medžio. Ant lubų specialiai buvo sumontuotos pirkią primenančios medinės sijos.

Net ir prabėgus tiek metų šio buto interjeras išlieka modernus“, – pasakojo E.Kernagytė.

Tąkart šitaip dėl buto išsisukęs V.Kernagis mielai sutiko pakalbėti, ką jis laisvalaikiu veikdavo Palangoje. Pasirodo – grybaudavo iki pat šalnų.

Prieš 15 metų rugpjūčio pradžioje jis pasigyrė pirmą kartą vasarą tokiu metu miškuose prie Palangos aptikęs gausybę baravykų. Tą sykį per du kartus jis iš miško parsinešė per šimtą baravykų.

Ilgiau pasimėgauti tokiu grybavimu jam neleido konkurentai – lietaus iš Palangos į aplinkinius miškus išginti poilsiautojai, kurie išbraidė visas maestro pamėgtas vietas.

„Žmonių miške buvo beveik kaip J.Basanavičiaus gatvėje.

Gerai, kad aš savo vietas jau buvau nurinkęs mėnesio pradžioje“, – tą kartą juokėsi Vytautas.

Būdamas Palangoje jis beveik niekada nepraleisdavo progos su pintine apsilankyti miške ir nėra buvę, kad grįžtų tuščiomis.

Dažniausiai apie pietus į mišką išsiruošdavęs V.Kernagis grybaudavo po 4–6 valandas, tačiau jam buvo svarbesni ne grybai, o pats grybavimo procesas ir vaikščiojimas po mišką.

Iš miško parsineštus grybus jis dažniausiai išdalindavo savo draugams ir pažįstamiems, nes pats jų ruošti nemėgdavęs ir nevalgydavęs.

Sau atlikėjas pasilikdavo tik baravykus, raudonviršius ir šilbaravykius, kuriuos džiovindavo ant tepalinio radiatoriaus ir suvertus ant siūlo parsiveždavo namo. Sudžiovinti V.Kernagio miško trofėjai buvo naudojami ruošiant Kalėdų patiekalus.

Grybų V.Kernagis atsisakė, kai kartą per daug prisišveitė pagal mėgstamą receptą paruoštų plonomis riekelėmis supjaustytų žalių baravykų. Tą kartą jis buvo rimtai apsinuodijęs.

Anot V.Kernagio, niekas miško gėrybių nekonservuodavo ir namuose. Namiškiai buvo pradėję naudoti naują grybų paruošimo būdą – juos kiek apvirti ir užšaldyti. Taip paruoštus grybus žiemą prieš gaminant patiekalą pakanka tik atšildyti.

Maestro pasakojo, kad šeimyna buvo pabandžiusi šaldyti nevirtus šviežius grybus. Anot jo, žiemą jų skonis toks pat, kaip ką tik iš miško parneštų grybų.

Daugiau kaip 30 metų grybautojo stažą turėjęs V.Kernagis prisipažino, kad pažįsta tik apie 10 grybų rūšių ir kitų nerenka. Tad V.Kernagio butas Palangoje dažniausiai kvepėdavo grybais.

Nida V.Kernagio atminimą įamžino greičiau

V.Kernagio sąsajos su Palanga buvo tokios stiprios, kad jam mirus kilo iniciatyva čia įamžinti maestro atminimą. Buvo rimtai svarstoma jo vardu pavadinti medžių apsuptyje į „Anapilį“ vedantį bevardį takelį.

Buvo netgi siūlančių V.Kernagio vardu pervadinti Sodų gatvę, kurioje jis atvykęs į Palangą gyveno.