Vytautas Survilas: "Nesėkmė mus tik sustiprina"

Virginija labai norėjo turėti nors mažučiuką žemės gabalėlį, kad galėtume čia būti, vasaroti. Ieškodami išnarstėme daugybę sodybų, kol pagaliau radome nuskurusią medinę trobelę po žaibo nukirsta pušimi. Šioje vietoje nuo seno gyveno rusų bendruomenė. Trobelėje gyvenusiai slavei močiutei nupirkome butą Šventojoje, o mes pradėjome leisti vasaras čia.

Kaip prasidėjo judviejų meilės istorija?

Aš buvau Kauno kūno kultūros instituto studentas, boksavausi, nes visų kauniečių vaikystės didvyris buvo legendinis boksininkas Algirdas Šocikas, ji studijavo Politechnikos institute inžineriją. Buvo nepaprastai graži, moteriška, nepaprastai darbšti, mokėjo siūti ir megzti. Virginija labai myli augalus ir visa, kas gyva...

Aš pirmiausiai žiūriu vyrui į batus. Matau, eina gatve madingas, tiesus vaikinas, kelnių kraštas išlygintas; pagalvojau, kad tokio vyro norėčiau, - juokėsi Virginija. - Draugai mus supažindino - žemaitį Vytautą Survilą, ir aukštaitę Virginiją Survilaitę, ir sutiko charakteriai.

Dešimtį metų vasarojote Šventojoje, kol ryžotės įkurti kaimo turizmo sodybą.

Su draugais keliavome po Ameriką. Išsinuomojom automobilį, išmaišėme aibę valstijų. Sužavėjo kaubojiškų miestelių namai su terasomis, ir jau žinojau, kad noriu tokio, tik su lietuvišku akcentu - nendrių stogu. Beje, du kartus tie stogai nudegė. Kaip tik ruošėmės švęsti čia Velykas, mums paskambino padėjusi tvarkytis moteris ir žemaitiškai šaukė: "Deg!" Klausiu, kas deg. "Troba tavo deg!" Na, o kai susitvarkėme, vieną rytą išsipleikėme su žmona prie baseino šezlonge, ir aš pasakiau: "Įkursime čia kavinę." Sūnaus ir marčios akys tik sublizgėjo: "Darom!", jie mane palaikė. Nujautėme, kad žmonės važiuos ir į tokią "netikusią" vietą pamiškėje, nes daugelis užeidavo į mūsų sodybą, prašydami leisti bent pasivaikščioti, nusifotografuoti, o paskui paprašydavo atsigerti ir bent keptos duonos. Bet ir entuziazmo nepaprastai daug turėjome! Ir neilgai trukus pasikvietėme iš kitų restoranų virėjus, turinčius gerą vardą, ir vienas jų surengė "krikštynas" naujokams, mėtydamas juos į baseiną...

"Pasaulis yra gražus, kai turi mylinčią šeimą. Tai didžiausia laimė", - sakė jaunieji Gitana ir Tadas Survilai, tėvų pavyzdžiu auklėjantys savo dukras Beatričę, Austėją ir Kamilę.

Girdėjau, kad geras užeigos šeimininkas ir karvę augina, kad būtų svečiams skalsaus pieno...

Mano virėjai turi savo kalnelį, nuo kurio prisiskina savo užaugintų prieskonių, ekologiškų daržovių. O mano žmona rūpinasi gėlynais ir medžiais. Vienas medis numirša, į jo vietą stoja kitas...

Sakėte, pas jus ne tik "su šarmu" švenčiamos vestuvės, bet suplaukia minios žmonių iš Palangos, pavargusių nuo triukšmo Basanavičiaus gatvėje.

Manau, subtili vieta traukia malonius žmones. Ir mes juos sutinkame su meile. Nėra svarbu uždirbti pinigus, juos investuoji kurdamas ką nauja, gražaus, kitaip užeiga būtų apaugusi kerpėmis, o verslas - miręs. Svarbu mylėti žmones, dirbti su ugnele ir nebūti šykščiam.

Pinigai neatneša laimės?

Nenuvertinčiau jų. Kuo daugiau turi pinigų, tuo labiau gali paleisti fantazijos vadžias. Bet būtum nelaimingas žmogus, jeigu turėtum pinigų ir neturėtum idėjų ir įkvėpimo sukurti ką nors ne tik sau pačiam. Tada gal žmogus "sugestų" ir prieitų liepto galą.

Ar jūs, Vytautai, padedate kitiems žmonėms?

Priešų neturiu. Esu sulaukęs priekaištų, kad per daug kam paskolinau pinigų, kai kas ir negrąžino. Su kauniečiais verslininkais daugelį metų vežėme maisto ir drabužių, reikalingų daiktų Apuolės neįgaliųjų vaikų namams. Bet nestatysiu sau pjedestalo iš oro; jeigu kavinėje sėdintis prasigėręs žmogus ištiesia ranką, išmaldos neduodu, sakau: "Suprantu, kad tau sunku. Bet aš tavęs negaliu išgelbėti."

Kaip priešinatės krizei?

Pinigų stygius nėra pats blogiausias dalykas. Krizę reikia išgyventi. Mes su Virginija, patyrę nesėkmę, susikoncentruojame, sutelkiame jėgas, vienas kitą palaikome, ir jaučiame, kad nesėkmė mus sustiprino. Geležį ugnis grūdina. Jeigu sugebi būti laimingas, tai ir būsi. Man nieko netrūksta, o jeigu pritrūks, turiu dar verslo planų. Bet sakoma: nepasakok savo planų, nes iš jų pasijuoks Dievas...

Savo verslą perdavėte sūnui Tadui ir marčiai Gitanai.

Nenorėčiau, kad jį perimtų svetimi. Nes atėję žmonės gal nuvarys tą verslą į dugną ir paskui bus sunku prikelti iš naujo. Mes su žmona pasigedome privatumo, įsikūrėme viloje ant jūros kranto. Dabar turime laiko vienas kitam. Nesame rožės be dyglių, bet normaliai sugyvename, kita pusė niekada ir neerzino. Jaukūs prisiminimai, ir sąžinė negraužia, nes abu vertiname ištikimybę. Gal aš senamadiškas, bet savo gyvenimo žmogui negalėčiau iškrėsti niekšybės. Esu šeimos žmogus, ji man visų svarbiausia. Jeigu tiki šeima, tiki savimi ir pasauliu.

Gitana, kaip sekasi jums su Tadu?

Aš vis dar mokausi iš savo uošvio, jo sėkmė įkvepia. Jis porą metų gyveno čia, Šventojoje, vienas, jo vasaros ir rudenys buvo parduoti... Mačiau, kaip uošvis bendrauja su darbininkais, jam visi lygūs, prieš nieką nesijaučia viršesnis. Sutikčiau, kad dvasios aristokratas yra žmogus, šalia kurio bet kas laisvai jaučiasi. Uošvis kiekviename sutiktame žmoguje pirmiausia įžvelgia gerąsias jo savybes. Aš dėkinga anytai ir uošviui, kad Tadą išaugino gerą žmogų ir vyrą. Jis mane lepina, ant rankų nešioja... - juokiasi.

Mudu su Tadu kišame nosį į kiekvieną puodą ir lėkštę, bet per septynis sezonus pasikeitė tik vienas iš aštuoneto virėjų. Suteikiame galimybę mokytis iš savo klaidų, juk ne iš blogos valios padaromos, daryti karjerą, ir matome, kaip žmogus keičiasi. Prisimenu, kaip pradėjus talkinti uošviams versle, nežinojau net, kur duoną pirkti, pirmus metus jaučiau įtampą ir paniką. Virdavau valgį darbininkams...

Vieninga komanda yra didelis pastiprinimas. Reikia neišnaudoti žmogaus, bet ir neleisti įžūlumui vešėti. Jaučiame, kad kolektyvas mus mėgsta, nors mūsų tikslas nėra būti geriems - stengiamės būti teisingi.

Tadai, ko žmona nepasakė apie jūsų tėtį?

Mačiau tėvų meilę. Pavyzdį, kaip tėvas sutaria su mama. Mama niekada nesiginčydavo su juo man girdint, nebuvo taip, kad jis viena ranka baudžia, mama kita - paglosto. Tėvas man autoritetas, nors ir griežtas, valdingas. Prisimenu, kaip liepdavo gerai mokytis mokykloje. Nemaištavau, baigiau verslo vadybą. Ir jeigu jau išradingasis tėtis ką įdomaus sugalvoja, taip staiga užsidega, kad viskas tuoj turi būti padaryta.

Pone Vytautai, ką veikiate, kai turite daugiau laisvo laiko?

Mėgstu aktyvų poilsį: važinėju dviračiu, buriuoju. Jau dešimtį metų vykstame su Virginija paslidinėti, ir vis į kitus kalnus. Absoliutus laisvės pojūtis lėkti sniegynų erdve. Keliaujame po pasaulį - laivu, lėktuvu, neseniai - ir drambliais, kupranugariais.

Namuose mėgstate prabangą, antikvarinius daiktus?

Ne todėl, kad norėčiau pasirodyti. Daiktas turėtų būti patikrintas, dvelkti senovės dvasia, net, sakyčiau, amžinybe. Tokią vertybę gali perduoti vaikams ir vaikų vaikams.

O ką labiausiai vertinate žmoguje?

Pozityvų požiūrį į save, kitus ir gyvenimą. Man nereikia, kad būtų žmogus "tam kartui", o paskui - išversta rankovė. Kad išliktų garbingas, tikras žmogus savo jausmuose, poelgiuose ir darbuose.