Vytautas Survila: "Likimas ištiesė man draugišką ranką"

- Pirma mintis buvo žmonos. Mes visada norėjome turėti savo namelį prie jūros. Su šeima gyvename Kaune, todėl vasarą norisi pabėgti iš miesto į gamtą, atsipalaiduoti, pasilepinti saulės spinduliais ir jūros teikiamais malonumais.
Žmonai atkakliai mane įkalbinėjant, nusipirkome mažą neišvaizdų namelį. Tokį susmegusį į žemę, pajuodusį. Tačiau šalia jo augo be galo graži pušis. Ji yra žaibo kirsta, todėl labai panaši į skėtį. Dėl tos pušelės man ir patiko ši vieta. Nors norėjome įsikurti arčiau jūros, bet tada buvo sunku kažką panašaus įsigyti.
Ir jau keturiolika metų mes čia atvažiuojam kiekvieną vasarą pailsėti prie jūros. Esu žemaitis, gimęs Karklėje, todėl man jūra visada buvo brangi.
Iš pradžių nieko ir nestatėme. Negalvojome apie jokį motelį ar barą, tiesiog atvažiuodavom čia savo malonumui, jūros vandenyje užsigrūdinti žiemai.
Tik po kurio laiko pradėjome galvoti apie verslo galimybes. Architekūros nepatikėjau niekam. Nors mano specialybė net nepanaši į architekto, esu baigęs Kaune Kūno kultūros institutą, labai norėjau viską daryti pats. Daug keliavau po pasaulį, mačiau daugybę gražių vietų. Tiesiog "godžiai rydavau" viską, kas man gražu, kaupdavau atmintyje visus man patikusias interjero detales. O paskui jas pritaikydavau savo sodyboje. Keliaudamas po Ameriką susižavėjau terasomis. Pastebėjau jų skirtumus nuo lietuviškųjų ir taip mano sodyboje "gimė" amerikietiška terasa.
Vieną, pačią brangiausią, detalę būtų sunku išskirti, gal net neįmanoma. Tačiau savo sodybos neįsivaizduoju be nendrinių stogų. Nors jie jau ne vieną kartą degė, ir visi įkalbinėjo rinktis kitą dangą, negaliu - nieko nėra gražiau už nendres. Aš juk turiu žemaitiško kraujo ir esu užsispyręs. Todėl pasinaudojau visomis priešgaisrinės saugos gudrybėmis ir esu ramus, nes dabartiniai nendrių stogai ugniai yra atsparūs.

Ar toks užsispyręs esate visą gyvenimą?

- Nesu toks didelis užsispyrėlis, kaip anekdotuose apie žemaičius sakoma, tačiau, manau, kad užsispyrimo man pakanka... Gyvenimas verčia. Jei toks nebūčiau, tai tikriausiai ir pasiekti tai, ką dabar turiu, būtų buvę kur kas sunkiau.
Mano gyvenime buvo daug "posūkių", todėl kartais tekdavo būti tikru žemaičiu. Žinoma, neprotingo užsispyrimo netoleruoju, bet, jei jis gali padėti, tuomet tai tampa gera žmogaus savybe.

Ar šiai sodybai įkurti irgi reikėjo didelio užsispyrimo?

Ne. Šiai sodybai pastatyti nereikėjo jokio užsispyrimo. Priešingai, kai baigiau statyti pirmąjį savo namą Kaune, visiems sakiau, kad kitą statysiu tik su į nugarą įremtu šautuvu. Tačiau reikėjo tik pradėti ir viską čia sukūriau, galima sakyti, poilsiaudamas. Nejaučiau jokio nuovargio, visada galėjau nulėkti į pliažą, pailsėti. Aišku darbai užtruko net dvylika metų, bet viskas buvo apgalvota.

Ką jums reiškia šeima?

- Šeima - tai kertinis gyvenimo akmuo. Žmona man visada padeda. Dabar ji vadovauja šiam verslui.
Sūnum taip pat didžiuojuosi. Jis labai darbštus, stengiasi susikurti savo mažą verslą. Jis į mane panašus išore, bet tėvo pėdomis neseka, o aš to ir nenorėčiau. Kiekvienas turi pasirinkti savo.

Sakėte, kad baigėte Kūno kultūros institutą. Kodėl nedirbote pagal savo specialybę? Ar ji neįdomi?

- Manau, kad tai įdomi ir gera specialybė, tik materialiniu atžvilgiu ji nedėkinga. Todėl padirbęs tik tris mėnesius treneriu, įsijungiau į verslą, nors nieko apie jį neišmaniau. Dabar esu patenkintas.
Dar vaikystėje svajojau turėti savo namus. Ir labai ilgai gyvenau tomis vaikiškomis svajonėmis, kol galiausiai jos tapo realybe.
Bet aš nepamiršau ir pirmojo pasirinkimo. Man visada patiko sportuoti. Iki aštuoniolikos metų lankiau bokso treniruotes. Tai ir nulėmė, kad studijoms pasirinkau būtent sportininko specialybę. Ir dabar sportuoju, kiekvieną rytą bėgu krosus, "Nendrinėj pastogėj" rengiam turnyrus, žaidžiam, judam.
Visą laisvą laiką mėgstu praleisti keliaudamas. Žiemą visada vykstu į egzotiškus kraštus. Kai pas mus lyja, šlapia, gera "ppasinerti" į vasarą. Man patinka vasara! Todėl sukūriau ir šią sodybą. Nieko nėra maloniau kaip atsikelti iš ryto savo namuose, kur gali visą laiką vasaroti, o kartu ir dirbti.
Šią žiemą su žmona ir anūke buvome Dominikos saloje. Kadangi šalis prastai išsivysčiusi, viešbučio, kuriame gyvenome, teritorija buvo atitverta. Galvojome, kaip reikės išgyventi net dvi savaites vienoje vietoje. Tačiau atėjus laikui važiuoti namo, visi norėjo dar kokių penkių dienelių šios nuostabios gamtos prieglobstyje.
Dar Lietuvoje lankęs nardymo kursus, Dominikoje pasinėriau į gražų jos povandeninį pasaulį. Koralai, žuvys padarė didelį įspūdį.
Teko susidurti ir su vandens pasaulio pavojais. Vienas toks įdomus nuotykis nutiko man būnant po vandeniu. Su grupe nardytojų nėrėm į jūrą. Jau būnant dugne net nepastebėjau, kaip atsilikau nuo grupės ir kaip tik tuo metu man baigėsi oras. Bandžiau įkvėpti, bet oro jau nebuvo visai. Tada sukosi tik viena mintis, kaip pasivyti grupę. Pasisekė, priplaukęs vadovą, griebiau jį už kojos. Tik tada atsipalaidavau, galėjau įkvėpti iš jo oro baliono ir mes iškilome į viršų.
Ką jaučiau tą akimirką? Labai didelės baimės nejaučiau, nes žinojau, kad, aplinkui yra daug žmonių. Tikėjau, kad tai dar ne bėda, kad dar įkvėpsiu oro. Tačiau gyvenimas, kaip kino filme, tikrai prabėgo pro akis. Dabar šis įvykis man tarsi smagus anekdotas. Neišsigandau taip, kad daugiau nebenorėčiau nerti po vandeniu.
Žinoma, rizikos taip pramogaujant yra, bet jos yra ir važiuojant mašina. O pamatęs povandeninį pasaulį savo akimis, supranti, jog tai daug gražiau už filmuotą medžiagą.
Nors ir likau sužavėtas nardymu, bet slidinėjimas man labiau prie širdies. Visada yra gražu pažiūrėti į jūrą, į saulę, bet kalnuose kitoks grožis. Daug ką reiškia nusileidimo pojūtis, greitis. Tai - malonumas. Tai - atostogos.

Ar mėgstate rizikuoti?

- Ne, bet manau, jog be rizikos nieko nebūtų. Aš labai rizikavau pradėdamas šį verslą. Pažįstami, būdavo, atvažiuoja pas mane ir sako: "Vytai, ką tu čia darai, kam tau to reikia? Kas pas tave čia važiuos?". Bet aš turėjau tikslą, aš norėjau sukurti uždarą, ramią vietą. Ir man pavyko. Dabar džiaugiuosi savo lankytojais ir visai nebijau jų neturėti.

Koks laikotarpis jūsų gyvenime buvo sunkiausias?

- Sunkiausia mano gyvenime buvo pirmojo verslo pradžia. Kai nežinojau nei kaip, nei su kuo, nei už kokius pinigus viską pradėti, tik jaučiau didelį norą. Tai buvo dar sovietmečiu, kai verslas buvo draudžiamas, tad apie jokias paskolas net negalėjau galvoti. Bet man pasisekė. Aš užsidirbau pinigų.
Ką manau apie dabartinį savo verslą? Taip, yra šimtą kartų pelningesnių verslų, tačiau aš turiu užtikrintą rytojų. Man nereikia dirbti kažkam, aš turiu tai, ką pats sukuriu.
Jeigu dabar man, niekada niekam nedirbusiam reikėtų dirbti savininkui, būtų labai sunku. Nors, ką gali žinoti... Kaip sakoma: "Kalėjimo, ubago terbos ir lazdos neišsižadėk niekad..." Tokia žmogaus prigimtis, labiau mylėti save nei kitus. Bet žmonės skirtingi, vieni linkę vadovauti, kiti paklusti.
Gal genai, o gal žvaigždės nulemia tokią mūsų prigimtį ir priešintis nereiktų. Jei esi toks, vadinasi toks ir turi būti.

Ar jūs tikit likimu?

- Aš tikiu likimu. Juk ir mano gyvenime buvo momentų, kada atrodė tik sekundės dalimi prasilenkiau su įvykiu, kuris galėjo būti katastrofa. Kažkas apsaugojo ar likimas, ar atsitiktinumas... Manau, kad likimas yra ištiesęs man draugišką ranką. Žinoma, būna ir pilkų dienų. Bet po jų saulėtos būna dar šviesesnės.

Ko jūsų gyvenime reikia, kad jaustumėtės visiškai laimingas?

- Stabilumo. Užtikrinto rytojaus. Nebūtinai, kad visko būtų daug, bet, kad būtų... Ir, kaip bekritikuotumėm pinigus, jie vis tiek yra svarbūs. Jie yra laisvė, jie yra atostogos. Ir kuo jų daugiau, tuo geresnės atostogos!..