Vytautas Šiškauskas svajoja apie stebuklų lazdelę

– Daug koncertuojate, dalyvaujate Lietuvos televizijos projekte „Dainų daina“, jūsų dainos sėkmingai renka komisijos ir žiūrovų balsus. Kokie jums buvo 2015-ieji?

– Tikrai buvo geri. Labai turtingi – dainų, įvairių projektų, koncertų, klausytojų.

Kiekvienas koncertas būna vis kitoks. Nėra taip, kad pasisveikinai, atidainavai ir išėjai. Tai – kūrybinis pasimatymas su žmonėmis. Ir kiekvieną kartą nutinka kažkas naujo.

Iš pradžių svarsčiau, ar dalyvauti projekte „Dainų daina“. Kai projektas įsivažiavo, supratau, kad sprendimas teisingas, nes susipažinau su kolektyvu, orkestru, kolegomis. Dažniausiai dirbame atskirai, o projektas suteikė progą pabūti kartu.

Man buvo malonumas padirbėti su orkestru.

– Pernai interviu „Šiaulių kraštui“ minėjote, kad viena iš jūsų svajonių būtų koncertas su orkestru. Svajonės pildosi?

– Seniai apie tai galvojau, tik tokios galimybės, o gal ir progos nebuvo. Bėgi, leki, kuri. O su orkestru reikia repetuoti, susiburti į vieną krūvą. Vien pasamdyti orkestro nepakanka. Džiaugiuosi, kad einame pirmyn ir labai stipriai.

– Ar turite mėgstamą Kalėdų dainą?

– Esu parašęs labai gražią dainą „Kūčių ramybė“. Prieš Kūčias ir Kalėdas visada jos paklausau. Kartais girdžiu per radiją, automobiliuose, ir kaimynai groja. Man dėl to smagu.

– Kokios yra jūsų Kūčios ir Kalėdos?

– Kūčios – su šeima, kaip ir visų. Buvimas kartu, tradicinis maistas, dovanėlės, paruoštos kitai dienai – Kalėdoms.

– Koks įsimintiniausias kalėdinis prisiminimas?

– Juokingesnė ir įsimintinesnė istorija – esu gavęs dovanų katytę. Galvojau, ką aš su ja darysiu?! Gyvūnėlius myliu, tuo metu turėjau galimybę ją prižiūrėti. Bet paskui turėjau išvažiuoti į užsienį, katyte rūpinosi draugai. Labai išgyvenau, kaip jai sekasi.

Istorija su ta pačia katyte: nors ir neleidau jos į lauką, žiūriu, atėjo laikas kitoms dovanėlėms – kačiukams. Spintoje paruošiau dėžutę, kad niekas jai netrukdytų. O ji atėjo į mano lovą, palindo po antklode ir... prasidėjo! O Dieve! Nežinojau, ką daryti, skambinau draugams, nes pirmą kartą taip nutiko! Įsupau katytę į rankšluostį ir nunešiau į spintą.

– Jūsų šventinis laikas – įtemptas. Kas suteikia kalėdinės ramybės ir džiaugsmo?

– Daugiausia – namai. Šiuo metu tenka dažniau būti su mama, nes ji negali būti viena, reikia prižiūrėti. Kalbamės, dalijuosi įspūdžiais apie koncertus, susitikimus. Aplanko draugai, neleidžia vienam būti.

– Kas ruošia Kūčių vakarienę?

– Aš pats dažniausiai viską, kas įmanoma, superku. Mūsų šeimoje aš esu vyras ir šeimininkas, ir tėvas, ir sūnus. O pagaminti padeda tie, kas ateina į svečius. Jie atsineša, jei reikia kažko sudėtingesnio. O aš, ką galiu, pats padarau.

– Kalėdų Senelis jus aplanko iki šiol?

– Ateina! Su barzda, su kepuraite. Tikras!

– Ką šiemet norėtumėte rasti po Kalėdų eglute?

– Kartais pagalvoju – kaip šaunu būtų rasti stebuklų lazdelę po eglute. O tada aš ja mojuočiau! Vieną kartą pamoju, žiūrėk, ligoniai pasveiksta, kitą kartą pamojuoju – senas žmogus virsta jaunu. Gal skamba kaip mažas juokas, bet tokį norą turiu.

– Įvardijote du mostelėjimus, o koks, kaip pasakose, būtų trečias noras?

– Norų daug! Mosuočiau, kiek įmanoma, kol lazdelės galios išsibaigtų! Gyvenu Lietuvoje ir nesiruošiu išvažiuoti, tad mojuočiau ir mojuočiau. Nes priežasčių yra daug.

Simonos SIMONAVIČĖS nuotr.