Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus aplankė Kretingos kraštą

Pirmoji stotelė – paslaptingieji Kretingos požemiai. Ekskursiją po Kretingos požemius vedė gidė Diana Jomantaitė. Ji pasakojo, kad rūsyje buvo įrengtos kankinimo kameros.

Norėdami suprasti, kuri šiandien diena, kalintys braižė kalendorius, antkapius, o norintys palikti pėdsaką – savo vardą. Ilgą laiką šių įvykių pėdsakai ir kankinimo būdai buvo slepiami. Laidos žiūrovai išvydo, ką teko iškęsti papuolusiems į nelaisvę.

„Net dabar, kai patalpos sutvarkytos, jausmas kraupus. Nesinorėtų čia užsibūti labai ilgai“, – įspūdžiais dalijosi M. Starkus. „Ant sienų išraižyti įvairūs užrašai išliko per stebuklą, išgyveno nacių, sovietmečio laikus. Pagal užrašus gali suvokti, kiek likimų slypi už tų raidžių. Galime palyginti tuos, šiuos laikus ir daug ką suprasti“, – sakė V. Radzevičius.

Keliautojai taip pat užsuko į Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas po bažnyčia esantiems požemiams.

M. Starkų ir V. Radzevičių itin sudomino požemiuose stovintys sarkofagai, kaukolės ir kraują stingdančios istorijos. Viena jų – apie 120 užmūrytų vaikų, moterų ir senukų, kurie tuo metu buvo gyvi. Vėliau kūnus atrado vienuoliai.

Vėliau keliautojai patraukė į Varnių regioninį parką. Laidos žiūrovai galėjo išvysti, kaip M. Starkus ir V. Radzevičius leidosi į žygį Sietuvos kūlgrinda. Tai akmenimis grįstas takas žemiau pelkės paviršiaus. Juo senovės lietuviai pabėgdavo nuo priešų. Gidas Linas Šedvilas keliautojus supažindins su Žemaitijos istorija ir padės žygyje.

„Jeigu atvykai į kūlgrindą, pasižiūrėti nėra ko. Reikia išbandyti patiems. Tokiose situacijose pasimato, koks tu žmogus esi. Reikia būti atsargiam, nes dugne – pagaliai, šakos ir, kaip juokavo gidas, čia prasmegusių kryžiuočių kaukolės. Jei labai skubėsi, gali patirti traumų. Iš šono atrodytų – ko miesto žmogui eiti į tą purvą.

Bet čia yra kažkas magiško. Prabėgus pirmoms 20 minučių, atrandi malonumą“, – sakė M. Starkus.

„Kojoms truputį šalta, negali stovėti vienoje vietoje. Purvas – taip, jis yra, išsipurvini. Dugną reikia užčiuopti, kad nesusižeistumei. Svarbiausia – puikūs įspūdžiai, įdomus nuotykis.

Kelias yra unikalus, aš nežinau, ar dar Europoje yra išlikę kažkur tokių dalykų, ar jie yra atrasti, žinomi. Vieta nepalieka abejingų, atvažiuoja įvairiai nusiteikę žmonės. Vieni bijo, kiti – nenori, treti – nenori purvintis. Bet, kas įveikia kūlgrindą, būna laimingi“, – sakė V. Radzevičius.